Stories from Plungyan – Michelis Rolnikas

 

Plungiškio Michelio Rolniko gatvė yra Paryžiuje

by Eugenijus Bunka

eugenijusbunka@gmail.com

Google Translate

 

Plungėje žemaičiai jį vadino Mykolu, žydai – Micheliu, Paryžiuje draugai ir kolegos šaukė Mišeliu.

Michelis Rolnikas

Į Prancūziją iš Plungės Mykolas Rolnikas 1927 metais atvažiavo mokytis teisės. 1930-ais juridinę mokyklą paliko, grįžo į Plungę padėti seniems tėvams pragyventi iš prekybos audiniais nedidelėje parduotuvėje, įsikūrusioje po dviejų dešimtmečių – 1951 metais sudegusio „kromo“ šiaurės rytiniame kampe.

1932-ais, vietoje savęs palikęs brolį Berelį, Mykolas Michelis vėl tapo Mišeliu. Grįžo į Paryžių, bet sulietuvintos pavardės nekeitė.  Buvo Rolnikas, juo ir liko iki pat mirties. Prancūzijoje tęsė mokslus, nors ir nebuvo Komunistų partijos narys, dalyvavo jos veikloje.

1934 metais, apsigynęs diplominį darbą ir tapęs Prancūzijos piliečiu, dirbo advokatu su metų tarnybos kariuomenėje pertrauka.

Matydamas Vokietijoje kylančią grėsmę Europai ir pasauliui ir manydamas, kad jai pasipriešinti gali komunistai, vėl aktyviai įsijungė į jų veiklą.

1936 metais priimtas į advokatų sindikatą, bendradarbiavo su to meto garsenybėmis kolegomis Žoržu Pitaru, Antuanu Chadže. Pastarasis turėjo teisės, ekonomikos, politikos mokslų daktaro laipsnius, aktyviai gynė darbininkų profsąjungas. Prie jo, glaudžiai bendradarbiaudamas su Paryžiaus regiono metalurgais ir atstovaudamas jų interesams, prisidėjo ir M. Rolnikas.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse jį vėl mobilizavo į kariuomenę, mokantį prancūzų, vokiečių, lietuvių ir šiek tiek rusų kalbas, paskyrė į šalies rytus, kuriuose jis ir sulaukė Prancūzijos kapituliacijos prieš Vokietiją 1940 metų birželyje. Po jos grįžo į Paryžių ir vėl ėmėsi profesinės veiklos.

Prancūzijoje 1940-1944 metais veikė maršalo F. Peteno vadovaujama prohitlerinė Viši vyriausybė, uždegusi žalią šviesą persekioti komunistus ir žydus. Net tokiose sąlygose M. Rolnikas turėjo drąsos  ir ryžto teisiškai ginti į nacių ir jų kolaborantų rankas patekusius Pasipriešinimo dalyvius, kurie žinojo, jog, bėdai nutikus, reikia kreiptis į jį. Tai žinojo ir Prancūzijos žandarai, bet, neturėdami jų veiksmą pateisinančios priežasties, rado kitokią: po pasikėsinimo į vokiečių kareivį paėmė jį įkaitu ir sušaudė Paryžiaus Mon Valerie tvirtovėje kartu su Žoržu Pitaru, Antuanu Chadže ir dar dešimčia likimo brolių. Jam buvo trisdešimt treji.

Mano tėvai dar ilgai nežinos, kad jų Michelį sušaudė …  auštant, kai … to nebeįmanoma bus nuo jų slėpti, aš tikiuosi, kad tu juos paguosi … ir nusiųsi jiems ką nors, kas primins mane … . Prašau, ieškok nusiraminimo kitų laimėje, tokiame bendravime, kokį aš įsivaizdavau ir vis dar apie jį galvoju“, paskutinę gyvenimo naktį rašė Michelis mylimajai Izabelei.

1950 metais Pasipriešinimo dalyvių palaikai, lydimi didžiulio būrio buvusių bendražygių, perkelti į vienas didžiausių pasaulyje Per Lašezo kapines, kuriose amžino poilsio guli Lafontenas, Moljeras, F. Šopenas, Ž. Bize, E. Delakrua ir daugybė kitų garsių kultūros, mokslo, politinių veikėjų. Buvo čia ir išeivių iš Lietuvos kapai, bet Napoleono kariuomenės brigados generolo Tado Tiškevičiaus Logoiskio palaikus perkėlė kitur, o 1831 ir 1863 metų sukilimo dalyvių Mykolo Daugėlos ir Adomo Bitės kapavietės neišliko.

Michelio Rolniko ir jo bendražygių kapas Paryžiaus Per Lašezo kapinėse

Šventai savo didvyrių atminimą saugojantys prancūzai vieną iš gatvių sostinėje, šalia Burže oro uosto pavadino ir Michelio Mykolo Mišelio Rolniko vardu – Rue Michel Rolnikas.                                    

Prie namo, kuriame gyveno                                             Michelio Rolniko vardo gatvė Paryžiuje

Michelis Rolnikas, durų pritvirtinta        

jam skirta atminimo lenta

Prisimenant Michelį Rolniką, reikia prisiminti ir Plungėje likusią šeimą, kuriai teko ne mažesni išbandymai.

Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyve saugomas jau LTSR laikais – 1940 metų spalio trečią dieną, bet dar su Vyčiu antspaude Plungės burmistro Jono Bagutskio pasirašytas pažymėjimas, jog „Plungės miesto gyventojo Berelio Rolniko manufaktūros krautuvė nacionalizuota. Berelis Rolnikas manufaktūros srity yra prityręs pirklys ir pardavėjas; nacionalizavus jo krautuvę šiuo metu Berelis Rolnikas yra be užsiėmimo. Turi išlaikyti šeimą iš 2 senų tėvų, žmonos ir 2 mažamečių vaikų, ir, kaip tokiam, darbas duotinas.“.

Vilties Bereliui Rolnikui gauti darbo suteikęs Plungės burmistro

Jono Bagutskio pasirašytas pažymėjimas

Nežinia, ar Michelio brolis Berelis darbą gavo, bet su šeima jį ištrėmė į nuo žūties tėviškėje išgelbėjusį Sibirą. Plungėje likę Rolnikai atgulė Kaušėnuose.

Michelio brolio Hiršo dukra Marija, kuri, anot su ja susirašinėjusios plungiškės pedagogės Danutės Serapinienės, įsakmiai prašė ją vadinti Maša, pateko į dar baisesnę mėsmalę nei jos dėdė, bet išliko išgyvenusi Vilniaus geto,  Strazdmuižos, Štuthofo koncentracijos stovyklų siaubą. Kaip ir garsioji Ana Frank, ji visą laiką rašė dienoraštį, kuris po karo tapo į aštuoniolika pasaulio kalbų išversta knyga „Turiu papasakoti“. Pirmasis vertimas buvo prancūziškas.

Maša Rolnikaitė 1940 metais

Šaligatvyje prie namo, kuriame ji su tėvais gyveno Plungėje, Saulės gimnazijos Tolerancijos centro vadovės Jolantos Mažuknės iniciatyva įdėta jos atminimui skirta plytelė.

Kita Michelio dukterėčia Miriam Rolnikaitė Lisauskienė sakė, kad ją šaudė jos klasiokai, bet ji spėjo į duobę įkristi sekundės dalimi anksčiau, nei ją pasiekė kulka. Išlipusią iš savo kapo ją kartu su kitais žydais iš Vilniaus geto išgelbėjo kunigas Juozas Stakauskas, vienuolė Marija Mikulska, mokytojas Vladas Žemaitis, o mamą Taubę ir  septynerių broliuką Ruviką bei devynerių sesutę Rają prarijo holokausto ugnis. 

 

 

 

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *