80th Anniversary of the Keidan Massacre

By Aryeh Leonard Shcherbakov
Dear friends,

Since a few of our Keidaners, who do not speak Hebrew, asked me to write this report, I’m writing it this time in English. I apologize in advance to my Hebrew readers. 

This year, a number of Keidan descendants – both from Israel and the USA – intended to come to Lithuania for the 80th anniversary (August 28, 1941) of the mass slaughter of our families and the whole Jewish community of Kėdainiai. For most of them, because of the COVID-19 pandemic, this appeared to be too complicated. Nevertheless, the commemoration meeting by the mass grave in Daukšiai village is already a tradition in Kėdainiai, so it took place as usual in recent years. Like back in 1941, this year also, the day of August 28 fell on Saturday. For this reason, the commemoration meeting was moved to August 29.

The last time I was standing in this Valley of Slaughter[1], on this particular commemoration day, was August 29, 1971, exactly 50 years ago, a few months before leaving Lithuania to Israel. It was also Sunday – as our parents were coming to this place once a year, on the first Sunday following August 28 (in the Soviet Union you couldn’t take a day off on any other day). At that time, we were sure that if we ever manage to leave Lithuania, we will never come back to this place. But time passed, the world map and our minds have changed, and we came to Kėdainiai again.

Thanks to the efforts of Rimantas Žirgulis, a director of the Kėdainiai Regional Museum, who actually became our spokesman and representative versus Kėdainiai district municipality, and readiness of the municipality mayor, Valentinas Tamulis, to cooperate, a few changes were made at this mass murder site and the old Jewish cemetery of Kėdainiai:

  • the memorial erected in 1957 by the generation of our parents, Holocaust survivors, was renewed
  • a new memorial plaque was installed (the controversial number of victims was removed. It was added there by the local authorities at the end of the 70s, and was based on the infamous K. Jaeger’s report, disclosed by Soviets in 1963. Since there are other testimonies, and the actual number is difficult to prove now, 80 years after the massacre, it was decided to remove the number at all). The plaque was funded by the Association of the Keidan Jews in Israel
  • the whole site was cleared, a small area around the memorial was paved and a staircase leading to the memorial was constructed
  • the fallen and inclined tombstones at the old Jewish cemetery were raised to the upright position. So, the cemetery, cleaned from weeds and wild vegetation (and freshly mowed before the commemoration day) looks now completely different

Almost 50 people participated in the commemoration.  Among them:

  • a group of people from the Kėdainiai municipality, including the vice mayor Paulius Aukštikalnis
  • a group of fellow workers from the Kėdainiai Regional museum, including its director, Rimantas Žirgulis, and a head of its Multicultural Center, Audronė Pečiulytė
  • a group of teachers and students from the Kėdainiai Atžalynas gymnasium, among them the teachers, Laima Ardavičienė and Aušra Aksomaitytė-Ščiukienė 
  • I‘m sorry not to mention all those whom I do not know yet personally, but must note, that not only people connected to the museum or municipality came to the meeting, but apparently not related people arrived as well. Thus, a young couple, Loreta and Linas Pankūnai with their teenage sons arrived with two national flags of Israel.
  • because of COVID, the Jewish representation at the commemoration was more limited: David Kagan with his daughter Talia arrived from New York, another representative of the Kagan family, Aryeh Leonard Shcherbakov with his wife Mila, came from Israel, Sender Girshovich came from Klaipeda and two representatives of Shneider family – Vitaly David and his son Igor came from Vilnius. Last, but most important, a leading singer of the Lithuanian National Opera, Rafailas Karpis, arrived from Vilnius to take part in the meeting.
photo_250 photo_210 photo_130 photo_120 photo_90 photo_20 photo_120 photo_140 photo_60 photo_160 photo_180 photo_190 photo_10 photo_90
<
>

As the vast majority of participants were Lithuanians, the meeting was held – except for the prayers recited in Hebrew – in the Lithuanian language. 

Because of this, I try to translate (not literally, but so as to preserve the essence of the talks) and present here a summary of things being said.

The commemoration meeting was opened at 15:00 by Rimantas Žirgulis. He told that Kėdainiai had seen many tragedies in its history, but this mass murder which happened here 80 years ago, was undoubtedly the most horrible, bloody and brutal event in its history – when a few dozens of Kėdainiai townsmen murdered from two to more than three thousands of Kėdainiai, Šėta and Žeimiai Jews only because they were Jews. „Those people, who lived in our town for more than three hundred years, who were our neighbors, who created this town with us, built it, traded in it, bought in the same shops, who were an integral part ofKėdainiai, Šėta, and Žeimiai communities and their economic life. Because of a crazy idea of some madmen that these people have no right to live, on one single day in the course of a few hours, a few dozen of our Lithuanian fellow citizens guided by several German Nazis drove all those people to this pit – 100 meters long, 3 meters wide and 2.5 meters deep.“ 

To honor the martyrs, Rimantas declared a few minutes of silence. We knew that at that moment, other Keidaners joined us in different parts of the world.

Flowers were put on the memorial and candles were lit. 

Rimantas continued by telling that 10 years ago, on the 70th anniversary of this tragedy, when the memorial iron boards holding the names of the murdered, were erected here, a Jewish Keidan descendant, prof. Mira Sklarew from the USA participated in the commemoration.  A singer Vilma Merkytė performed then „The Songs of Orphans“. Hearing the song, Rimantas felt, that Kėdainiai became orphaned after the war. “Fortunately, out of thousands murdered, a handful of Kėdainiai Jews survived the Holocaust. Therefore today we have a possibility to be with our guests, their descendants, who came from Israel and the USA[2]. Their visit and relations we keep with them are very important for us” – said Rimantas. “Despite all the horrible things that happened here – following which some people totally cut off their ties with Lithuania and Kėdainiai – they came to participate in this commemoration together with us. Moreover, the Israel Association of Keidan Jews brought a present – a new memorial plaque, funded by them and now installed on the memorial. This memorial was erected here by Kėdainiai Holocaust survivors in 1957. It was recently renewed by the Kėdainiai municipality and the whole place around the memorial was ordered and reorganized, looking today completely different, more decent and civilized than it looked for dozens of years, and I want to thank the municipality for this.” 

 On behalf of the Israel Association of Keidaners, I tried to talk in Lithuanian, which I didn’t use for the last 50 years. Because of this and because I didn’t want to repeat things that were already said, I changed my introduction, so the talk went stumbling, but it can be approximately summarized as follows. I told that I’m glad to see that so many people gathered here. “When I came to Lithuania for the first time, 15 years ago, I saw that nothing changed here from the time I left. Nobody took care of Jewish heritage, there were almost no signs that Jews ever lived in Kėdainiai. But about 10 years ago, I’ve discovered two new friends here – Rimantas and Laima, and today, looking at the people who gathered here, I see that we have many more friends in Kėdainiai.  And this is exciting.”

“Each time, when this day approaches (and in recent years we commemorate it simultaneously in Israel and Lithuania), I recall the Hebrew saying of Passover: ‘On this day each of us must see himself as if he came out of Egypt, from slavery to freedom’. On such a day as this, on the contrary, I see myself standing among my family members and other Keidan Jews in this death pit, and with time this feeling becomes more painful. Sometimes people wonder – why to be occupied with these old memories, with those people who are dead for so many years, and nobody can help them today? Then I always recall a book, which I received as a present on my 10th birthday. The book was named ‘The Legend about Till Ulenspiegel and his Adventures’ [3]. It was written in an easy-going manner, as if for the children, and published in the children’s publishing house. But it talked also about hard things, and among others, about Till’s father, who was burnt at stake following a false denunciation by his neighbor. At night, Till sneaked to the execution place, picked up a handful of ashes of his father, and filled with it a small bag, which from that time he always carried on his chest, like a medallion. Whenever anybody started talking to him, Till’s first words were: ‘My father’s ashes are pounding on my heart’, irrelevant of the circumstances and the topic of the conversation. And this is exactly what I want to say here: ‘All these years the ashes of the murdered are pounding on my heart’, and I‘m unable to forget them.”

“I want to add that in all those years after the war, Jewish pain was totally denied by Soviet authorities. It wasdiscarded to such an extent, that the word ‘Jew’ wasn’t allowed to be written on memorials at the mass graves all over Lithuania and the Soviet Union. The same happened in Kėdainiai – ‘To the Victims of Fascist Terror’ was written there for many years. Only by the end of the 70s, a new inscription appeared, saying that Jews were murdered here.”

“Two things are important to us: acknowledgment of the Jewish suffering and pain, and preservation of Jewish memory in Kėdainiai.

Coming in recent years to Kėdainiai, I see more signs of the former Jewish presence in the city, and I want to thank all Kėdainiai people who are responsible for this. First of all – Rimantas Žirgulis from the Kėdainiai Regional Museum, then – Valentinas Tamulis, the Kėdainiai district mayor, Audrone Pečiulytė from theKėdainiai Regional Museum and Laima Ardavičienė from the Kėdainiai Atžalynas gymnasium for their most important educational activity – so that the young Kėdainiai generation knew that other people also lived once in this town, that they were innocently murdered, and that such atrocities should never happen again in the future.“

Finally, according to the old Jewish tradition, I recited psalms and El Male Rachamim to those lying in the common grave.  

The vice mayor of Kėdainai, Paulius Aukštikalnis, greeted all those who came for the commemoration. He told that it is very difficult to talk on such occasions, to find proper words for such tragedy. “This is mainly done by historians. The birch tree by the memorial with an iron rod of the fence passing through its trunk symbolizes brothers and sisters who fell into this pit when lead bullets pierced their hearts. Such tragedy is like a severe burn for a human being. We must always remember this. The second tragedy would be to forget such events. So, we must thank people like Rimantas, Audrone, and other members of this community who do not allow us to forget, who each year remind us of what had happened here, and who organize such commemorations. We will not have proper knowledge of how to create a future without remembering the painful events that burnt us. Forgetting history can lead us to great errors. Although 80 years passed and the blood is soaked deep in this ground, remembering this event is very important to all of us. Politicians should be brought to such places and shown that such things should not happen. Such gatherings and sincere discussions will only strengthen us as a society and allow us to proceed further into the future. You, Rimantas, don’t have to thank the municipality for upgrading this place, but we must thank you for telling us what should be done – so that the history will not disappear. I wish all of us to leave this place remembering what had happened here and reminding the young generation what shouldn’t be done. Only in this way, we will not destroy ourselves.”

Rafailas Karpis concluded the meeting with a breathtaking performance of Kaddish.  

 

An hour later, being accompanied by Darius Mažintas (piano), he gave a beautiful concert of Yiddish songs in the Town Hall of Kėdainiai. This was one of the best performances of Yiddish songs (in clear Lithuanian Yiddish) I ever heard. 

To get an impression of the event, here’s a link to a set of photographs:

https://photos.app.goo.gl/hdc44o9gh5eTjSLE9

The following report was broadcast the same day during the evening news on Balticum TV – the cable channel covering the whole Kėdainiai district:

https://www.youtube.com/watch?v=q_fXYM0RtWI 

It includes excerpts of short interviews, given separately by Rimantas and me before the event. Although, for those who do not speak Lithuanian, there is a problem…

As a continuation of this memorable day, on September 17, 2021, another event took place in Kėdainiai: “The Road of the Memory 1941-2021”. It was a part of the similar commemoration events in several other small and large towns of Lithuania – marking the beginning of the Holocaust in Lithuania in 1941, when almost the whole Lithuanian Jewish population was brutally annihilated in the course of a few summer and autumn months.

It included a memory march, starting in the park (the former estate, where Jews were kept for almost two weeks before their bitter end) and walking to the slaughter place at Daukšiai village, where the commemoration meeting took place.

In addition to our Kėdainiai friends, who already participated in the commemoration of August 29, Tomas Bičiūnas a member of the Lithuanian parliament from Kėdainiai, Ronaldas Račinskas, from Vilnius, a chairman of the international commission for evaluation of crimes of the Nazi and Soviet occupation regimes in Lithuania, Gercas Žakas, a chairman of the Kaunas Jewish community, and several new other people joined the march. Children from the six Kėdainiai schools (one class from each school) were invited as well. The weather was cold and very windy. It was raining the night before, so part of the road was muddy and slippery. Still nobody complaint. Somebody said: “our inconvenience because of the weather is nothing compared to what suffered Jews walking their last road”. One of the large posters had the following text: “We love the Jewish people. We are in pain because of the Holocaust”.

The commemoration meeting took place by the mass grave. Borisas Kiržneris played violin. Israel ambassador to Lithuania, Yossi Levy, and a cultural attaché of the Federal Republic of Germany, Anja Luther, came from Vilnius to take part in the event:

https://photos.app.goo.gl/xoudCe3ZQRxuruvv5 

————————————————————- 

A few days ago we received a new present from Laima Ardavičienė and her students.  

In recent years, the Lithuanian Radio and Television (LRT) authority created a series of documentaries about Lithuanian towns and shtetls and their lost Jewish communities.  

The layout of all these documentaries is similar – two young people are walking around the town, discussing various aspects of its Jewish history. 

One of these documentaries was about Kėdainiai.  Unfortunately, there were no English subtitles. In the last months, Laima and her students worked hard to dub this documentary into English. Here you have a result of their work: 

https://www.youtube.com/watch?v=Hv0X25bOJ4Y 

With best regards,
Aryeh Leonard Shcherbakov
a secretary of the Association of the Keidan Jews in Israel
0527-909-743

[1] Jeremiah 7:32 

[2] In fact, a few descendants from Lithuania participated in the meeting as well, but we didn’t know that at that moment. 

[3] More precisely: “The Legend about Till Ulespiegel and Lamme Goedzak and their Adventures Heroical, Joyous and Glorious in the Land of Flanders and Elsewhere” was authored by a Flemish writer, Charles de Coster in 1867. Published in Russian in 1956, the book described the Flemish struggle against Spanish oppressors in the 16th century. The atmosphere in the country (Holland) strikingly resembled the one in the Soviet Union under the iron fist of the KGB. It’s a miracle that the book was published there at that time.  

KehilaLink:

https://kehilalinks.jewishgen.org/kedainiai

By Aryeh Leonard Shcherbakov

Online Jewish Genealogical Society Talk

Online Jewish genealogy resources to be focus of Jewish Genealogical Society talk on 23 May 2021

Online Jewish genealogy resources to be focus of Jewish Genealogical Society talk on 23 May 2021

Eli Rabinowitz, a board member of the IAJGS who lives in Australia and is from South Africa, will speak on “Journeys from Shtetl to Shtetl” for the Sunday, 23 May 2021, virtual meeting of the Jewish Genealogical Society of Illinois. His live streaming presentation will begin at a special time: 7:30 pm CST.

8:30 pm ES 5:30 pm WST

Monday 24 May 2021: 10:30 am Sydney, 8:30 am Perth, 3:30 am Israel, 2:30 am South Africa, 1:30 am UK

Registration https://jgsi.org/event-3988686

After you register, you will be sent a link to join the meeting. This webinar will be recorded so that JGSI’s paid members who are unable to view it live will be able to view the recording later.

For more information, see https://jgsi.org or phone 312-666-0100.

In his presentation, Rabinowitz will explain how to trace our past and plot our future, using 88 KehilaLinks, over 800 WordPress blog entries, Facebook posts, and other social media. He will also discuss heritage travels in the actual and virtual worlds.

In his talk, Eli will describe special events including commemorations and reunions of descendants. “An important activity is to visit a local school—either physically or online, to engage with students, especially in towns where a few buildings with Jewish symbols, or cemeteries that often contain illegible matsevot, are the only tangible memories of a once thriving community,” he said.

It is also important that family histories should be documented and shared at the same time as the special events, Eli said.

Examples of such recent ceremonies were the Bielski partisans’ descendants’ reunion in Naliboki and Navahrudak, Belarus; the new memorial for victims of the massacre that took place near Birzai, Lithuania; and the groundbreaking ceremony for the Lost Shtetl Museum in Šeduva, Lithuania.

Eli Rabinowitz was born in Cape Town, South Africa, and has lived in Perth, Australia, since 1986. He has researched his family’s genealogy and associated Jewish cultural history for over 30 years. Eli has travelled extensively, writing about Jewish life, travel, and education on his website, Tangential Travel and Jewish Life (http://elirab.me). He writes and manages dozens of JewishGen KehilaLinks and more than 750 WordPress blog posts. His articles have appeared in numerous publications, including Avotaynu: The International Review of Jewish Genealogy. Eli has lectured internationally at educational institutions, commemorative events, at IAJGS and other conferences, and online.

He is a board member of the IAJGS—The International Association of Jewish Genealogical Societies, an independent non-profit umbrella organization that coordinates an annual conference of 84 Jewish genealogical societies worldwide.

Eli also advises on Litvak and Polish heritage tours.

He writes and manages 88 KehilaLinks—Jewish websites for JewishGen.org, the world’s largest Jewish genealogical organization, with a database of 500,000 followers. His KehilaLinks include sites in Poland, Lithuania, Latvia, Estonia, Belarus, Germany, Russia, China, Mauritius, Mozambique, South Africa and Australia.

The Jewish Genealogical Societyof Illinois is a non-profit organization dedicated to helping members collect, preserve, and perpetuate the records and history of their ancestors. JGSI is a resource for the worldwide Jewish community to research their Chicago-area roots. The JGSI motto is “Members Helping Members Since 1981.” The group has more than 300 members and is affiliated with the International Association of Jewish Genealogical Societies.

JGSI members have access to useful and informative online family history research resources, including a members’ forum, more than 65 video recordings of past speakers’ presentations, monthly JGSI E-News, quarterly Morasha JGSI newsletter, and much more. Members as well as non-members can look for their ancestors on the free searchable JGSI Jewish Chicago Database.

KODAK Digital Still Camera

New Memorial Orla Poland 2021

Stories from Plungyan – Allen Cimbler

 
Plungiškis Alenas Cimbleris – žmonijos lopšio saugotojas
 

by Eugenijus Bunka

eugenijusbunka@gmail.com

Google Translate

Dabar Londone gyvenančio Aleno Cimblerio senelis iš tėvo pusės, Lazario Cimblerio sūnus Džozefas nuo dvidešimt penkerių metų tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje iš Plungės pabėgo 1909 ar 1910 metais ir atsidūrė Pietų Afrikos Respublikoje.

Aleno Cimblerio senelė Sara ir senelis Džozefas su savo pirmaisiais vaikais Sonia ir Leonardu

Aleno tėvas Leonardas labai retai girdėdavo apie Plungę, o Alenas susirado ją žemėlapyje, bandydavo įsivaizduoti, kaip daugiau nei du šimtus metų jo protėviai čia gyveno. Bet viskas, ką žinojo – Plungėje dar likęs paskutinis gyvas giminaitis Lietuvoje Ruvelis Cimbleris su šeima.

Močiutė Sara ir senelis Džozefas gyvenimą naujoje vietoje pradėjo labai skurdžiai: glaudėsi viename kambarėlyje su baldais, padarytais iš medinių pomidorų dėžių.

Mama per stebuklą išvengė žūties Rytų Europoje, bet visą gyvenimą krūpčiojo prisiminusi persekiojimą ir masines žydų žudynes.

Alenas augo Johanesburge, mokėsi prastoje valstybinėje mokykloje, kurioje mokytojai jam į akis pranašaudavo, jog nieko gero iš jo nebus.

„Aš buvau piktas ir maištaujantis,- sako Alenas,- bet nesuvokiau, jog tai buvo mano atsakas į tragedija pasibaigusį šeimos ir visos žydų tautos persekiojimą bei priverstinę emigraciją, kurių padariniai nenuspėjami, bet vienareikšmiškai žalingi ir darko kelių kartų gyvenimus“.

Pietų Afrikos Respublikoje nebuvo lengviau, nes ir angliškai, ir afrikanerių (dar vadinama būrų) kalbomis šnekantiems baltaodžiams labiau rūpėjo slopinti juodaodžius pietų afrikiečius, o žydus jie ignoravo.

Pyktis dėl varganos padėties Alenui buvo vienas iš motyvų keistis ir keisti. Septyniolikos metų jis pradėjo tarnauti kariuomenėje, tapo leitenantu ir dar devynerius metus liko joje ugdydamas savyje drausmę, mokydamasis būti nepriklausomu, matyti tikslą ir jo siekti.

Tik įgavęs gyvenimiškos patirties, Alenas įstojo į universitetą, tapo psichologijos mokslų daktarų. Dar dienomis siekė verslo administravimo magistro laipsnio, o vakare eidavo į krizių kliniką vadovauti naktinei psichologinei tarnybai, kurios darbas buvo gelbėti ne tik naktyje, bet ir gyvenime pasiklydusius narkomanus, santykiais šeimoje bei bendruomenėje suluošintuosius, savyje problemų sprendimų nerandančiuosius.

Vėliau Vitvatersrando universitete penkiolika metų mokė studentus verslo administravimo paslapčių.

page1image48689344

Senieji plungiškiai, dar menantys iš karo suluošintą, fizinio darbo negalėjusį dirbti Plungės turgaus direktorių Ruvelį Cimblerį, regėdami Aleno veiklą sakytų, jog jis tipiškas Cimblerių giminės atstovas: šiek tiek padaužiškas, gebantis derinti savo gyvenimą su kitais ir nė minutei nenustygstantis.

Dar mokydamas studentus verslo organizavimo subtilybių, Alenas įsteigė strateginio valdymo konsultacijų biurą, padėjusį įmonėms ir nevyriausybinėms organizacijoms plėtoti strategiją ir veiklą. O pasitraukęs iš universiteto, pradėjo platų konsultavimo Pietų Afrikos Respublikos organizacijoms prisitaikyti prie šalyje vykstančių pertvarkų verslą, tapo Pietų Afrikos Respublikos psichologų asociacijos vykdomojo komiteto nariu, Vitvatersrando psichinės sveikatos draugijos prezidentu, Nacionalinės psichinės sveikatos tarybos nariu.

Dvidešimt penkerius metus konsultavimo verslu stiprinęs Pietų Afrikos Respublikos ekonomiką, vis dėlto, rūpindamasis vaikų ateitimi, nutarė kraustytis į Didžiąją Britaniją, kurioje gyveno jo žmonos Karinos artimieji. Juolab kad vienas iš klientų – „Investec Bank“ sumanė išplaukti į tarptautinius vandenis ir įsikurti Londone.

Alenas penkiolika metų vadovavo bankui, kuriame Pietų Afrikos Respublikoje dirbo tik šeši žmonės. Prieš išeidamas į pensiją, paliko jau 16 tūkstančių darbuotojų keturiolikoje šalių.

Nerimstantis Alenas iš Cimblerių giminės nerimsta ir Londone. Jis yra Haid parko nekilnojamojo turto asociacijos ir Padingtono kaimynystės forumo primininkas, Morpet mokyklos valdytojų pirmininkas, Apvalaus stalo riteris, arkivyskupo Tutu Afrikos lyderystės instituto direktorius, turi dar gausybę pareigų, kurios neduoda jokios finansinės naudos, o skirtos burti žmones, lengvinti ir kurti jiems pilnaverčius gyvenimus, padėti krizinėse situacijose.

Alenas Cimbleris su žmona Karina Kaušėnuose 2014 m.

Ir 2014metais su žmona Karina pirmą sykį aplankęs išsvajotą Plungę, pasiūlė savo paramą Saulės gimnazijos Tolerancijos centrui, pažadėjęs ir garbingai „cimbleriškai“ vykdęs pažadą penkerius metus finansuoti visos Lietuvos moksleiviams centro organizuojamą tradicinį Ronaldo Harvudo meninės raiškos konkursą.

Litvakų Atminimo sode stovi už Aleno ir Karinos paaukotus pinigus pastatytas obeliskas Hermanui Kalenbachui, Telšių žydų bendruomenei atminti „auga“ metalinė obelis.

page2image48617776

page3image48406240

Litvakų Atminimo sode ant obelisko iš Lietuvos kilusiam vienam iš Indijos Nepriklausomybės kūrėjų Hermanui Kalenbachui iškaltas užrašas, jog pinigų jo atminimo išsaugojimui paaukojo

Alenas ir Karina Cimbleriai

„Man Plungės pasirodė malonus miestelis, kuriame saugomas žydų bendruomenės palikimas“,- sako Alenas, prisimindamas į savo vietą sugrąžintas senąsias žydų kapines, aukų pagerbimo ceremoniją Kaušėnų memoriale, apsilankymą Saulės gimnazijos tolerancijos centre, nuo žemės pakeltą ir namo parsivežtą miesto viduryje stovėjusios sinagogos plytos gabalėlį, susitikimus su plungiškiais, ne tik pasakojusiais apie jo giminaitį Ruvelį Cimblerį, bet ir padovanojusiais jo nuotraukų.

Už pusantro tūkstančio kilometrų nuo Londono esanti Plungė Alenui tebėra pasūpuoti traukiantis giminės lopšys, bet šešis kartus toliau besidriekianti Pietų Afrika vis dėlto – gimtinė. Tad nenuostabu, jog jis ten dažniau būna. Juolab kad turi reikalų. Labai rimtų, svarbių visai žmonijai.

Alenas pasakoja, jog žmonijos lopšyje Afrikoje dėl Vakarų civilizacijos kišimosi sparčiai nyksta seniausią DNR pasaulyje išsaugojusios, 25 tūkstančius metų gyvenimo būdo nekeičiančios, itin harmoningą ryšį su gamta turinčios, daug gyvenimo planetoje pamokų civilizuotomis save vadinančioms bendruomenėms galinčios suteikti bušmenų gentys.

Alenas Cimbleris pasirašo sutartį su Namibijos Švietimo, meno ir kultūros ministerija statyti mokyklas bušmenų vaikams Nyae Nyae rezervate

Interviu www.villageschoolsnamibia.com Alenas sakė, kad „vyraujanti nuomonė byloja, jog bušmenais vadinami Sanai išnyks. Jie beveik sunaikinti Botsvanoje, jau sunaikinti Pietų Afrikoje, mažai jų liko Angoloje, Zambijoje yra sunkiai pasiekiama grupelė. Mano manymu, Namibijoje yra vienintelė apie aštuonių tūkstančių žmonių gentis, likusi visoje Pietų Afrikoje tik dėl to, jog jiems vis dar leidžiama medžioti, tad paskutiniam pasaulyje šios kultūros kraštui yra vilties išlikti.

Aš žinau, ko galime iš jų pasimokyti, ir jei nebūsime atsargūs, prarasime visus šiuos nuostabius žmones. Bušmenai dešimtis tūkstančių metų harmoningai gyveno savo aplinkoje, nieko nepažeisdami ir nesunaikindami. Iš šios unikalios žmonių grupės dar galime išmokti, kaip išsaugoti

page3image48620064

savo planetą. Štai kodėl iniciatyva „Gelbėkit Saną“ yra esminė, o kaimo mokyklos – priemonė. Tai reikia padaryti: šią kultūrą reikia išsaugoti“.

Alenui bušmenai rūpi nuo to laiko, kai jam buvo trylika ir jis pamatė keletą straipsnių bei atvirukų apie juos. Dabar jis yra judėjimo „Save the San“ („Gelbėkit Saną“) įkūrėjas ir vadovas, ypatingą dėmesį skiriantis bušmenu švietimo sistemai.

Alenas Cimbleris su bušmenais 1970 m.

Jis kategoriškai nusistatęs prieš egzistavusią, kai bušmenų vaikai išplėšiami iš savo šeimų ir aplinkos, vežami į toli esančias mokyklas ir suvienodinami netenka savo kalbos bei tapatybės. Tai – didelė trauma patiems vaikams ir didžiulė netektis pasaulio kultūrai.

Aleno įsitikinimu, reikia kurti mokyklas bušmenų kaimuose, bent jau pradinėse klasėse mokyti jų gimtąja kalba. Taip įsitvirtina bendruomenės, skatinama kurti jų centrus, amatų verslą teisingai ir švelniai taikant gyventojų apsaugą ir jų nuostabų paveldą.

Apie tai jis ne tik šneka, bet ir daro statydamas mokyklas, gyvenamuosius namus, ruošdamas mokytojus, siunčiantis vaikams bei jų tėvams žinią, jog didžiausias turtas yra tai, ką jie turi, o ne tai, ką jiems duoda kiti.

Regis, iš to gali pasimokyti ne tik Lietuva.

 

 

Stories from Plungyan – Michelis Rolnikas

 

Plungiškio Michelio Rolniko gatvė yra Paryžiuje

by Eugenijus Bunka

eugenijusbunka@gmail.com

Google Translate

 

Plungėje žemaičiai jį vadino Mykolu, žydai – Micheliu, Paryžiuje draugai ir kolegos šaukė Mišeliu.

Michelis Rolnikas

Į Prancūziją iš Plungės Mykolas Rolnikas 1927 metais atvažiavo mokytis teisės. 1930-ais juridinę mokyklą paliko, grįžo į Plungę padėti seniems tėvams pragyventi iš prekybos audiniais nedidelėje parduotuvėje, įsikūrusioje po dviejų dešimtmečių – 1951 metais sudegusio „kromo“ šiaurės rytiniame kampe.

1932-ais, vietoje savęs palikęs brolį Berelį, Mykolas Michelis vėl tapo Mišeliu. Grįžo į Paryžių, bet sulietuvintos pavardės nekeitė.  Buvo Rolnikas, juo ir liko iki pat mirties. Prancūzijoje tęsė mokslus, nors ir nebuvo Komunistų partijos narys, dalyvavo jos veikloje.

1934 metais, apsigynęs diplominį darbą ir tapęs Prancūzijos piliečiu, dirbo advokatu su metų tarnybos kariuomenėje pertrauka.

Matydamas Vokietijoje kylančią grėsmę Europai ir pasauliui ir manydamas, kad jai pasipriešinti gali komunistai, vėl aktyviai įsijungė į jų veiklą.

1936 metais priimtas į advokatų sindikatą, bendradarbiavo su to meto garsenybėmis kolegomis Žoržu Pitaru, Antuanu Chadže. Pastarasis turėjo teisės, ekonomikos, politikos mokslų daktaro laipsnius, aktyviai gynė darbininkų profsąjungas. Prie jo, glaudžiai bendradarbiaudamas su Paryžiaus regiono metalurgais ir atstovaudamas jų interesams, prisidėjo ir M. Rolnikas.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse jį vėl mobilizavo į kariuomenę, mokantį prancūzų, vokiečių, lietuvių ir šiek tiek rusų kalbas, paskyrė į šalies rytus, kuriuose jis ir sulaukė Prancūzijos kapituliacijos prieš Vokietiją 1940 metų birželyje. Po jos grįžo į Paryžių ir vėl ėmėsi profesinės veiklos.

Prancūzijoje 1940-1944 metais veikė maršalo F. Peteno vadovaujama prohitlerinė Viši vyriausybė, uždegusi žalią šviesą persekioti komunistus ir žydus. Net tokiose sąlygose M. Rolnikas turėjo drąsos  ir ryžto teisiškai ginti į nacių ir jų kolaborantų rankas patekusius Pasipriešinimo dalyvius, kurie žinojo, jog, bėdai nutikus, reikia kreiptis į jį. Tai žinojo ir Prancūzijos žandarai, bet, neturėdami jų veiksmą pateisinančios priežasties, rado kitokią: po pasikėsinimo į vokiečių kareivį paėmė jį įkaitu ir sušaudė Paryžiaus Mon Valerie tvirtovėje kartu su Žoržu Pitaru, Antuanu Chadže ir dar dešimčia likimo brolių. Jam buvo trisdešimt treji.

Mano tėvai dar ilgai nežinos, kad jų Michelį sušaudė …  auštant, kai … to nebeįmanoma bus nuo jų slėpti, aš tikiuosi, kad tu juos paguosi … ir nusiųsi jiems ką nors, kas primins mane … . Prašau, ieškok nusiraminimo kitų laimėje, tokiame bendravime, kokį aš įsivaizdavau ir vis dar apie jį galvoju“, paskutinę gyvenimo naktį rašė Michelis mylimajai Izabelei.

1950 metais Pasipriešinimo dalyvių palaikai, lydimi didžiulio būrio buvusių bendražygių, perkelti į vienas didžiausių pasaulyje Per Lašezo kapines, kuriose amžino poilsio guli Lafontenas, Moljeras, F. Šopenas, Ž. Bize, E. Delakrua ir daugybė kitų garsių kultūros, mokslo, politinių veikėjų. Buvo čia ir išeivių iš Lietuvos kapai, bet Napoleono kariuomenės brigados generolo Tado Tiškevičiaus Logoiskio palaikus perkėlė kitur, o 1831 ir 1863 metų sukilimo dalyvių Mykolo Daugėlos ir Adomo Bitės kapavietės neišliko.

Michelio Rolniko ir jo bendražygių kapas Paryžiaus Per Lašezo kapinėse

Šventai savo didvyrių atminimą saugojantys prancūzai vieną iš gatvių sostinėje, šalia Burže oro uosto pavadino ir Michelio Mykolo Mišelio Rolniko vardu – Rue Michel Rolnikas.                                    

Prie namo, kuriame gyveno                                             Michelio Rolniko vardo gatvė Paryžiuje

Michelis Rolnikas, durų pritvirtinta        

jam skirta atminimo lenta

Prisimenant Michelį Rolniką, reikia prisiminti ir Plungėje likusią šeimą, kuriai teko ne mažesni išbandymai.

Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyve saugomas jau LTSR laikais – 1940 metų spalio trečią dieną, bet dar su Vyčiu antspaude Plungės burmistro Jono Bagutskio pasirašytas pažymėjimas, jog „Plungės miesto gyventojo Berelio Rolniko manufaktūros krautuvė nacionalizuota. Berelis Rolnikas manufaktūros srity yra prityręs pirklys ir pardavėjas; nacionalizavus jo krautuvę šiuo metu Berelis Rolnikas yra be užsiėmimo. Turi išlaikyti šeimą iš 2 senų tėvų, žmonos ir 2 mažamečių vaikų, ir, kaip tokiam, darbas duotinas.“.

Vilties Bereliui Rolnikui gauti darbo suteikęs Plungės burmistro

Jono Bagutskio pasirašytas pažymėjimas

Nežinia, ar Michelio brolis Berelis darbą gavo, bet su šeima jį ištrėmė į nuo žūties tėviškėje išgelbėjusį Sibirą. Plungėje likę Rolnikai atgulė Kaušėnuose.

Michelio brolio Hiršo dukra Marija, kuri, anot su ja susirašinėjusios plungiškės pedagogės Danutės Serapinienės, įsakmiai prašė ją vadinti Maša, pateko į dar baisesnę mėsmalę nei jos dėdė, bet išliko išgyvenusi Vilniaus geto,  Strazdmuižos, Štuthofo koncentracijos stovyklų siaubą. Kaip ir garsioji Ana Frank, ji visą laiką rašė dienoraštį, kuris po karo tapo į aštuoniolika pasaulio kalbų išversta knyga „Turiu papasakoti“. Pirmasis vertimas buvo prancūziškas.

Maša Rolnikaitė 1940 metais

Šaligatvyje prie namo, kuriame ji su tėvais gyveno Plungėje, Saulės gimnazijos Tolerancijos centro vadovės Jolantos Mažuknės iniciatyva įdėta jos atminimui skirta plytelė.

Kita Michelio dukterėčia Miriam Rolnikaitė Lisauskienė sakė, kad ją šaudė jos klasiokai, bet ji spėjo į duobę įkristi sekundės dalimi anksčiau, nei ją pasiekė kulka. Išlipusią iš savo kapo ją kartu su kitais žydais iš Vilniaus geto išgelbėjo kunigas Juozas Stakauskas, vienuolė Marija Mikulska, mokytojas Vladas Žemaitis, o mamą Taubę ir  septynerių broliuką Ruviką bei devynerių sesutę Rają prarijo holokausto ugnis. 

 

 

 

 

 

 

Stories from Plungyan – Plungianski

Plungiškiai Plungianskiai – Karaliaus Dovydo palikuoniai 200122

by Eugenijus Bunka

eugenijusbunka@gmail.com

Google Translate

 

Plungiškiai Plungianskiai – Karaliaus Dovydo palikuoniai

Lenkijos ir Lietuvos Abiejų Tautų Respublikoje žydai sudarė nemenką mokesčių mokėtojų valstybės iždui dalį. Todėl, kaip rašo Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė, „Seimas … paskelbė pirmą atskirai Lenkijoje ir LDK vyksiantį visuotinį žydų surašymą … Surašymui turėjo paklusti visi miestuose, kaimuose, smuklėse ar net laikinai kurioje nors vietoje apsistoję abiejų lyčių žydai“.

Visi vyresni nei vienerių metų žydai turėjo mokėti dviejų (nuo 1768 metų – trijų) auksinų pagalvė mokestį per metus.

1765 metų žydų surašymas tapo savotiška repeticija ir mokykla prieš visuotinį valstybės gyventojų surašymą. Jame minimos ne visų žmonių pavardės, nes ne visi jas turėjo. Pavyzdžiui, Luisą Armstrongą Jungtinėse Amerikos Valstijose priglobusios ir iki vieno garsiausių pasaulyje muzikanto užauginusios Karnovskių šeimos galvos Leibos senelis užrašytas kaip „Karnavės smuklininkas Jankelis“.

Karnavė – mažytis kaimelis prie Nemuno, tarp Kauno ir Vilkijos. Jo pavadinimas ir tapo Karnovskių pavarde per Lietuvą prarijusios carinės Rusijos 1795 metų gyventojų surašymą.

Tokių pavyzdžių, kai žydai pasiimdavo gyvenamosios vietos pavadinimą kaip pavardę – aibė. Vilenskis (Vilnius), Kovneris (Kaunas), Plotelis (Plateliai), Ritoveris (Rietavas)… Ne išimtis ir Plungė, kadaise šaukta Plungėnais, o žydų iki šiol vadinama Plungiany.

1929 metų miesto „nejudamojo turto“ savininkų sąraše užrašyta, jog Laisvės alėjos trečias namas priklausė Aizikui Plungianskiui. Senamiesčio aikštėje stovėjusiame „krome“ veikė ir jo manufaktūros parduotuvė.

Įrašas Plungės 1929 metų „nejudamojo turto“ sąraše

A.Plungianskio parduotuvė Plungės „krome“. Kairėje tarp dviejų namų – dabartinės S. Dariaus ir S. Girėno gatvės pradžia. Jurevičiaus nuotr., Šiaulių „Aušros“ muziejus

page1image48709632 page1image48709840

Aizikas Plungianskis, jo žmona ir du vaikai kartu su puse 1941 metų miesto gyventojų guli masinėje žydų kapavietėje Kaušėnuose.

Bet Plungianskių pavardė neišnyko. Dvidešimto amžiaus pradžioje dalis jos turėtojų išsikėlė į kitas Rusijos imperijos vietas, Vilnių, o dvidešimtaisiais praėjusio amžiaus metais Maskvon su šeima išsikraustė gydytojas Markas Plungianskis. Anot jo anūko Vladimiro, žmonių su tokia pavarde pasaulyje nedaug, bet jis buvo sutikęs jų Uzbekijoje, Nyderlanduose, Amerikoje.

„Jaučiu sunkiai apibūdinamą ryšį su Lietuva,- rašo pavardę susitrumpinęs ir dėl to neretai armėnu vadinamas Vladimiras Plungianas, – dažnai joje būnu, turiu tamprių pagrindinio darbo ryšių, daug kolegų ir draugų, viena mano knyga (universitetinis vadovėlis studentams kalbininkams) net išverstas į lietuvių kalbą. Buvau užvažiavęs ir į Plungę, bet , ką sakyti, be lentelių „Žydų gatvė“ (iš tikrųjų – Sinagogų – E. B.) daugiau niekas neprimena apie mūsų protėvius. Namuose turiu nedidelį Plungės herbą – liūdną suvenyrą.“.

Gaila, kad Vladimiras Plungėje vaikščiojo vienas. Kai atvažiuos kaip planuoja liepos ar rugpjūčio mėnesį, gal jam kas parodys daug žydų gyvenimą Plungėje ir visoje Lietuvoje įamžinusių ženklų. Juolab kad ir jis pats yra vienas iš garsių pasaulyje Plungės žydų bendruomenės palikuonių, kuriuo plungiškiai gali didžiuotis.

Vladimiras Plungianas Nuotrauka iš https://ru.wikipedia.org/wiki/

Šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis Vladimiras Plungianas – Rusijos kalbininkas, tipologijos ir gramatinės lingvistikos teorijos, morfologijos, korpusinės lingvistikos, afrikanistikos, poetikos specialistas, tikrasis Rusijos mokslų akademijos narys, filologijos mokslų daktaras, M. V. Lomonosovo vardo Maskvos valstybinio universiteto profesorius, Europos akademijos narys, „Švietėjo“ populiarios mokslinės literatūros premijos laureatas, Rusijos mokslų akademijos V. V. Vinogradovo vardo Rusų kalbos instituto direktoriaus pavaduotojas, jo tyrinėjimų sferoje daugumai žmonių net negirdėtos Afrikos, Okeanijos, ugrofinų kalbos.

Tėvo mokslininko pėdomis, tik pasirinkusi meno sritį, seka ir jo vyresnioji dukra Nadiežda. Nederlingoje dykvietėje medžiai vaisių nenokina. Plungianskių giminė – tikrai ne dykvietė. Vladimiro tėvas Aleksandras – aviacijos inžinierius ir vertėjas, humanitaras ir eruditas kalbėjo

keliomis Europos kalbomis, artimai draugavo su majų civilizacijos tyrinėjimo mokyklą įkūrusiu istoriku, etnografu, lingvistu Jurijumi Knozorovu, rašytoju, vertėju, poetu lyriku Valentinu Berestovu.

page2image48472608 page2image33878784

Plungėje 1814 metais gimė ir rašytojas, mokslininkas, kalbininkas, švietėjas Mordechajus Ben Solomonas Plungianskis. Mirė Vilniuje 1883 metais. Savo knygoje „Ben Porat“ jis citatomis iš 

Talmudo įrodinėjo žydų gyvenimą sunkinančių rabinų skelbiamų nuostatų nepagrįstumą, tuo

sukėlęs ortodoksų nepasitenkinimo bangą ir pelnęs reformatoriaus vardą. XIX amžiaus pabaigoje tai

buvo drąsus žingsnis, kritikuojantis amoraimus – trečiame mūsų eros amžiuje gyvenusius įstatymųpage3image33772224

aiškintojus ir žydų tautos lyderius, kurių Talmude minimi 1932.

page3image65836176

Triukšmą sukėlusios Marko Plungianskio knygos „Ben Poratas“ viršelio fragmentas

Nuotrauka iš https://ru.wikipedia.org/wiki/

Kaip rašytojas, jis pelnė ortodoksų, maniusių, jog yra pernelyg liberalus, nemalonę, o liberalai

kaltino jį ortodoksiškumu.

Vienas iš Mordechajaus Ben Solomono Plungianskio anūkų Mošė Beilinsonas – sionizmo

veikėjas, žurnalistas, vertėjas ir gydytojas. Atvažiavęs į Palestiną, Petach – Tikvoje pirmąjį mieste

chirurgijos kabinetą jis atidarė apleistoje daržinėje. Iš jos išaugo viena didžiausių ligoninių

dabartiniame Izraelyje ir vadinama plungiškio anūko vardu. M. Beilinsonas mirė vos keturiasdešimt

dvejų, mirtina liga užsikrėtęs nuo savo paciento.

page3image48517392 page3image48513232

Mordechajaus Ben Solomono Plungianskio anūkas Mošė Beilinsonas ir

iki didžiausios Izraelyje išaugusi jo įkurta ir jo vardu vadinama ligoninė

Nuotraukos iš

https://ru.wikipedia.org/wiki/

https://en.wikipedia.org/wiki/Mordecai_Yoffe)

Toliau – dar įdomiau. Mordechajus Ben Solomonas Plungianskis kilęs iš garsaus rabino

Mordechajaus Ben Abraomo Jofės (

giminės, gal,

kaip žydams įprasta, gavęs mirusio artimo giminaičio vardą.

Mordechajus Ben Abraomas Jofė gimė ne Plungėje, bet reikalų su Lietuva turėjo, nes dalyvavo

kuriant Keturių žemių ir Lietuvos tarybą. Jis mokėsi astronomijos Venecijoje, tarnavo rabinu

Prahoje, Gardine, Kremenece, Poznanėje, Liubline, kuriame tapo vienu iš Keturių žemių, jungusių

Didžiosios ir Mažosios Lenkijos, Raudonosios Rusios ir Volynės žemių bei Lietuvos Didžiosios

Kunigaikštystės žydų bendruomenes lyderiu. Jam priskiriamas ir svarbiausio XVI – XVIII amžių

žydų bendruomenių valdymo ir teisingumo organo – Keturių žemių Tarybos sukūrimas.

Netikėta žinia plungiškiams yra ta, kad Mordechajaus Ben Abraomo Jofės genealoginio medžio

šaknys siekia Judėjos valdovą Elnataną ir net patį karalių Dovydą.

page4image33743872

Vadinasi, Plungėje gyveno, mirę palaidoti ar nužudyti užkasti, po pasaulį iš čia pasklidę

page4image33744064

legendinį Galijotą nugalėjusio Dovydo palikuoniai.

page4image48608048 page4image48608880 page4image48609088

Trečiasis Judėjos karalius Elnatano antspaudas Judėjos Karalius Elnatanas Dovydas

Nuotraukos iš https://www.bible.ca/coins/Coins-Judean-Governors-Satraps-Procurators- Prefects-Jesus-Herod-Antipas-Philip-Archelaus-Pilate-Agrippa-Felix-Festus-587BC-66AD.htm

Stories from Plungyan – Goler and Berg

Vieno medžio šakos. Isakas Goleris ir Leila Berg

by Eugenijus Bunka

eugenijusbunka@gmail.com

Google Translate

Vieno medžio šakos: Isakas Goleris ir Leila Berg

Ką besakysi, bet atrodo, jog ne tik plungiškiai, bet ir iš visos Žemaitijos po pasaulį pasklidę žydai nešioja ne tik garbingą litvakų vardą, bet prie jo turi ir gyvenime gelbstinčių žemaitiško būdo savybių.

Regis, viena iš jų – nepaklusnumas dogmoms. Plungiškis rašytojas, kalbininkas, švietėjas

Mordechajus Ben Solomonas Plungianskis religinėje bendruomenėje sukėlė audrą, parašęs knygą „Ben Porat“, kurioje suabejojo rabinų skelbiamų nuostatų pagrįstumu.

Londone dabar gyvenantis Alenas Cimbleris sujaukė Namibijos švietimo sistemą, bušmenų vaikams statydamas mokyklas jų kaimuose, mokydamas vaikus jų gimtąja kalba.

Laura Džaner-Klauzner yra Didžiosios Britanijos rabinė ir kėsinasi į tūkstantmečius nusitovėjusią tvarką – reformuoja judaizmą.

Iš Žemaičių Kalvarijos kilusio ir mokslo pasaulį paleografiniais tyrinėjimais stebinusio Elijo Averio Loewo palikuonis dabar yra Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Džonsonas, kurio ramia avele tikrai nepavadinsi.

Kuliuose gimęs Danielius Kanemanas Nobelio premiją gavo už vartojimo tyrinėjimus ir siūlantis kardinaliai keisti kai kuriuos pirkėjų įpročius.

Isaką Golerį jo tėvai Solomonas ir Dora iš Plungės į Angliją išsivežė dar vaiką, ten jis tapo poetu, dramaturgu, rašytoju. Regis, jis irgi spėjo paveldėti žemaitiško būdo bruožų, kurie neleido ramiai gyventi. To meto Jungtinės Karalystės vyriausiasis rabinas Džozefas Gercas apibūdino jį kaip „grubų briliantą“.

 Isakas Goleris ilgai buvo pamirštas, o gal ir nepatogus priminti visuomenai, ypač žydiškajai jos daliai. Po netrumpo laiko tarpo Gabrielius A. Sivanas paruošė ir išleido knygą apie I. Golerio gyvenimą ir kūrybą, kurioje „tarpukario anglų-žydų gyvenimą pristato talentingo ir ekscentriško I. Golerio akimis“. Dar G. A. Sivanas sako, jog I. Goleris „per savo trumpą gyvenimą spėjo susirinkti tris karjeras ir beveik dešimt literatūrinių kūrinių“.

Jis buvo mokytojas, ministras, rašytojas, bet, sulaukęs vos keturiasdešimt aštuonerių, mirė 1939 metais nuo vėžio.

Amžininkai bemaž vienbalsiai sutinka, kad Isakas Goleris buvo itin padaužiška ir charizmatišką figūra. Be to, dar ir labai aukštas. Jo pažįstamas pasakojo, kaip jis važiavo jo automobilyje iškišęs galvą aukščiau stogo, vėjas kedeno jo vandeikišką barzdelę, o jis pats pasakojo, kaip karštai myli savo žmoną Malką.

Eilėraštyje „Atgal į sinagogą“ I. Goleris rašė apie sieloms pražūtingą parduotuvių ir sandėlių aplink sinagogas įtaką, „Odėje įstatymui“ pareiškė, jog žydai mano, kad „Dievo knyga“ yra jų čekių knygutė. Tą patį jis kartojo ir pamokslaudamas.

Be I. Golerio pamokslų ir kai kurių religinių eilėraščių, jo literatūriniame palikime yra dvi ypatingos pjesės – pantomima „Purimo nakties svajonė“ bei „Koenas ir sūnus 1932 metais“. Pastaroji sulaukė didelio dėmesio Londono ir kitų Britanijos miestų scenose.

Nuo Isako Golerio ne tik neatsiliko, bet ir daugiau laiko turėjusi pralenkė jo dukterėčia, vyresniojo brolio Saimono dukra, 2012 metais mirusi, sulaukusi devyniasdešimt ketverių metų Leila Berg.

Ji irgi nepakluso nusistovėjusioms normoms, dalyvavo komunistiniame judėjime, buvo Didžiosios Britanijos komunistų laikraščio „The Daily Worker“ žurnalistė.

 

„Žmonės taip šlykščiai maivosi, yra tokie neišmanėliai, tokie mazochistai, tokie padlaižiaujantys, kad veržiasi valdyti“,- toks jos nuosprendis tuometinei Britanijos visuomenei.

Ispanijos pilietiniame kare netekusi dviejų mylimų žmonių, nusivylusi politika, ji pasuko kitu keliu: aršiai gynė vaikų teises, per Antrąjį pasaulinį karą ištekėjusi, rašė pasakas vaikams.

„Tėvai skolingi Leilai Berg… Jos sukurtas įsimenantis laiko ir visuomenės paveikslas sudėliotas iš puikių detalių“,- rašė literatūros kritikė Penelopė Laivli.

„Times“ žurnalas apie atskira knyga (Flickerbook, 1997) išleistą Leilos Berg autobiografiją rašė, jog „ (Autobigrafija) nuostabi, ryški ir poetiška, žaisminga, jausminga ir grubiai neapdorota – tai ilgas kelias paaiškinti, kodėl Leila Berg tiek daug savo gyvenimo metų paskyrė aršiai ir dažnai iššaukiančiai kovodama už vaikų teisę būti išklausytiems, suprastiems ir priimtiems“. „Tai nepaprasti memuarai… Prisiminimų virtinė atkuria jaunos merginos jausmus. Kaip nuostabi rašytoja vaikams, Berg turi unikalius gebėjimus ambicingai rekonstrukcijai… Tai puikiai veikia…“.

Rašydama pasakas mažiems vaikams, ji pasirinko realistinį stilių. Tai buvo ypatingas žingsnis, priartinęs vaikus prie kasdienio miesto gyvenimo. Anot jos pačios, ji visą laiką stengėsi išplėsti vaikų galimybes. Jos istorijos yra apie Mažąjį Pitą, Mažąjį Automobiliuką, Senelio Laikrodį, Šunį Sekmadienį, Ligoninės Dieną, Traukinuką, Dulkių Siurblį ir daugybė kitų. Vaikai susipažįsta su tuo, kas aplink juos, rodos, kasdieniška, bet kartu ir stebuklinga.

 

Teko matyti į rusų kalbą išverstų Leilos Berg knygelių. Lietuviškai – dar ne. Jeigu kada nors taip atsitiktų, būtų gerai, jeigu ji būtų pristatoma kaip plungiškių palikuonė. Litvakė su žemaitišku charakteriu.

 

 

Stories from Plungyan – Slesin

Plungiškė Sonia Šlesin

by Eugenijus Bunka

eugenijusbunka@gmail.com

Google Translate

Plungiškė Sonia Šlesin – Mahatmos Gandžio bendražygė

Kol kas vienareikšmiškai vargu ar kas gali pasakyti, kodėl Lietuvos žydai XIX-XX amžių sandūroje masiškai traukė į Pietų Afrikos Respubliką. Tiesa, jie buvo ne pirmieji, nes dar XVII amžiaus viduryje dėl religinių karų Europoje į pietinį Afrikos pakraštį žmonės kėlėsi iš Nyderlandų, Vokietijos, Skandinavijos. Bet dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje iš dešimties PAR įsikūrusių ir besikuriančių žydų, aštuoni buvo iš Lietuvos.

Tokius imigrantų skaičius galima bandyti paaiškinti litvakų vienybe, vienų kitiems pagalba, tvirtais giminaičių ryšiais.

Tai rodo ir plungiškių Lentinų šeimos istorija. Vienas pirmųjų litvakų PAR įsikūręs vyriausiasis sūnus Maksas sukvietė šeimą, visi kūrė verslą, likusiems Lietuvoje rašė laiškus apie atrastą kraštą ir kvietė atvykti į ne tik ištekliais, bet ir galimybėmis turtingą šalį.

Lentinų šeimos istorijos tikriausiai nežinotume, jeigu ne 1910 metais įvykusi tragedija. Verslo reikalais keliavusį jauniausią brolį Paulą geležinkelio stotyje nušovė iš Austrijos atsikraustęs psichikos ligonis Klementas Maruščikas. Žmogžudystė sukrėtė prie tokių įvykių dar nepratusią Pietų Afriką, apie ją ir Lentinų šeimą daug rašė to meto spauda.

Žemaičių Naumiestyje gimusi Hermaną Kalenbachą tėvai dar mažiuką išsivežė į Rusnę, čia jis užaugo, architektūros mokėsi Vokietijoje, o veiklos ėmėsi Pietų Afrikos Respublikoje. Ten susipažino su Machatma Gandžiu, tapo jo finansiniu ir dvasiniu rėmėju bei geriausiu draugu. Kai M. Gandis Johanesburgo centre atidarė savo advokato kontorą ir ieškojo sekretorės, H. Kalenbachas jam rekomendavo Sonia Šlesin, kuriai M. Gandis pasiūlė 20 svarų per savaitę atlyginimą. „Aš čia ne todėl, kad plėščiau pinigus, o todėl, kad man patinka su jumis dirbti ir patinka jūsų idealai“,- sakė Sonia Šlesin, sutikdama gauti tik šešis svarus.

Taip ji pareiškė, jog bus ne tik padėjėja advokato kontoroje, bet ir bendražygė Mahatmos Gandžio politinėje veikloje už lygias žmonių teises, Indijos nepriklausomybę.

Visą laiką, kol M. Gandis gyveno ir dirbo Pietų Afrikos Respublikoje, ji šventai laikėsi duoto žodžio.

Mahatma Gandis, Sonia Šlesin, Hermanas Kalenbachas 

Sonia Šlesin gimė 1888 metų birželio šeštą Maskvoje, kurioje pakeliui į Pietų Afrikos Respubliką trumpai gyveno iš Plungės atvažiavę jos tėvai Izidorius ir Helena Dorotėja. Lygiai po ketverių metų šeima jau buvo Pietų Afrikoje.

Vos penkiolikos sulaukusi, Sonia jau mokėsi Gerosios Vilties kyšulio universitete, pasižymėjo itin sparčiai stenografuodama ir didžiuliu kruopštumu.

Po penkerių darbo su M. Gandi metų, Indų bendruomenė, vertindama Sonios Šlesin pastangas atstovauti ją politiniame ir socialiniame gyvenime, įteikė piniginę premiją, o Kinų asociacijos prezidentas Liangas Kvinas, pripažindamas merginos nenuilstamą kovą už lygias žmonių teises, padovanojo auksinį laikrodį.

Dar po metų kovos už lygiateisiškumą aktyvistė Mili Polak įkūrė Transvalio Indijos moterų asociaciją, kurios sekretore tapo Sonia Šlesin.

Jos amžininkai sako, kad ji pasižymėjo savotišku nutrūktgalviškumu ir net ekscentriškumu, lydėjusiais ją visą gyvenimą, labai mylėjo darbą, bet buvo visiškai abejinga savo padėčiai ir karjerai. O M. Gandis rašė: „Retai sutiksi tokį grynumą, visišką atsidavimą darbui ir didelį ryžtą, kokį turi penelė Šlesin. Mane stebina jos pasiaukojimas Indijai, nesitikint jokio atlygio.“.

Galima sakyti, jog Sonia Šlesin yra ir viena iš taip vadinamos agresyviosios žurnalistikos pradininkių, kai pats žurnalistas, norėdamas išgvildenti temą iki panagių, sukuria provokuojančią situaciją ir nagrinėja joje dalyvaujančiųjų elgesį. Ji keletą kartų traukinyje važiavo trečioje keleivių klasėje, o raginama pereiti į baltiesiems skirtą vagoną atsisakė ir reikalavo, kad už įstatymo pažeidimą geležinkelio administraciją ją apkaltintų. Tada ji būtų turėjusi progą viešai paskelbti savo mintis apie tuo metu mažai kam rūpinčią rasinę nelygybę.

Kai Mahatma Gandis grįžo į Indiją, jo draugystė ir bendradarbiavimas su Sonia Šlesin nenutrūko.

1918 metais, būdama trisdešimties, Sonia Šlesin vėl pradėjo studijas Johanesburgo universitete, o M. Gandis pasirūpino, kad ji gautų 150 svarų paskolą.

1920 metais ji pradėjo mokytojauti mažame kalnakasių miestelyje Krugersdorpe, bet ir pati mokėsi toliau.

1924 metais baigė magistratūrą Vitvatersrando universitete, tame pačiame, kuriame po daug metų mokėsi kitas plungiškis – Alenas Cimbleris, dėstė vaikams prancūzų, lotynų, anglų kalbas, logiką bei filosofiją.

Savo mokiniams ji buvo puiki mokytoja, bet nuolat nepaklusdavo nusistovėjusiai tvarkai. Grąžindavo vaikams privalomas Kalėdų dovanas mokytojams, konfliktuodavo su mokyklos vadovais, jeigu tik pastebėdavo jai nepriimtinus poelgius.

1931 metais vėlgi tame pačiame Vitvatersrando universitete ji baigė afrikanerių kalbos kursą. Bet ir šito diplomo jai buvo negana.

Būdama šešiasdešimt penkerių, ji įstojo į Natalio universitetą studijuoti teisę, bet po poros metų dėl prastos sveikatos šio sumanymo atsisakė. O, nepraėjus nė metams, mirė Johanesburgo ligoninėje.

Jos kremuoti palaikai ilsisi Johanesburgo Bramfonteino kapinių Atminimo sienoje.

Dar jos bei Hermano Kalenbacho atminimas įamžinti garsiajame aštuonias Oskaro statulėles, trisdešimt kitų apdovanojimų, šešiolika nominacijų pelniusiame režisieriaus Ričardo Atenboro 1982 metų filme „Gandis“.

Kadrai iš R. Atenboro 1982 metų filmo „Gandis“. Aktorių įkūnyti Sonia Šlesin, Hermanas Kalenbachas

Stories from Plungyan – Harwood and Sher

Plungiškiai. Serai Entonis Šeras ir Ronaldas Harvudas

Plungiškiai. Serai Entonis Šeras ir Ronaldas Harvudas

by Eugenijus Bunka

eugenijusbunka@gmail.com

Google Translate

Didžiojoje Britanijoje režisieriaus Endžio de Emmonio sukurtame „Dievas teisme“ („Good on Trial“) filme pradžioje pasirodo rabiną Akibą vaidinantis Entonis Šeras (Antony Sher). Pasirodo ir tyli. Jeigu tokio lygio aktorius neprataria nė žodžio, reikia laukti filmo pabaigos ir tikėtis, kad pagal režisieriaus sumanymą jis trinktels taip, kad maža nepasirodys.

Veiksmas vyksta Aušvico koncentracijos stovyklos viename barake, kuriame sugrūsti žydai žaidžia priešmirtinį žaidimą – teisia Dievą, kaltindami jį sulaužiusį pažadą rūpintis savo išrinktąja tauta.

Kadras iš filmo „Dievas teisme“. Rabinas Akiba – Entonis Šeras

Filmo veiksmas – rabino Akibos monologo laukimas. Entonio Šero nepažįstantis žiūrovas tai suvokia tik tada, kai jis prabyla. „Dievas nėra geras. Jis niekada nebuvo geras. Jis tik buvo mūsų pusėje… Dievas nėra geras, jis tik stiprus. Jis dabar prieš mus. Bet jis vis dar Dievas… Bet jau ne mūsų Dievas… Jis tapo mūsų priešu… Dabar jis sudarė sandėrį su kažkuo kitu“,- visa savo talento jėga, už kurią ir nuopelnus dramaturgijai Didžiosios Britanijos karalienė suteikė sero titulą, byloja Entonis Šeras – rabinas Akiba.

Tai verčia patikėti, jog visą gyvenimą su Dievu bendraujantis žmogus jį pažįsta ir žino, kaip yra  iš tikrųjų.

Entonis Šeras

Paties Entonio Šero gyvenimą irgi galima vertinti kaip pažinimo kelią. Plungėje giminės šaknis turintis, Emanuelio ir Mardžeri Šerų šeimoje Pietų Afrikos Respublikoje gimęs Entonis rašė, kad, devyniolikos metų atvažiavęs į Angliją mokytis aktorystės, iškart suvokė du dalykus: baltosios rasės viršenybės prieš juodaodžius Pietų Afrikos Respublikos gyventojus neteisybę ir būtinybę dėl karjeros slėpti savo žydišką kilmę bei homoseksualumą.

Teatre buvo pilna gėjų, tačiau nė vienas to nerodė. Tą patį darė ir Entonis. O slėpdamas savo gyvenimo Pietų Afrikos Respublikoje tarpsnį, jis iškart prarado tenykštį anglų kalbos akcentą ir sakydavo, jog kilęs iš Londono Hampstedo rajono.

Tačiau viskas liko jame.

1982 m. įstojęs į Karališkąjį Šekspyro teatrą, vaidinęs beveik šimtą vaidmenų teatre, kino ir televizijos filmuose, du kartus pelnęs vieną labiausiai Didžiojoje Britanijoje vertinamų Lorenso Olivje premiją, tapęs rašytoju ir teatro režisieriumi, mėgstamiausiu princo Čarlzo aktoriumi, Entonis Šeras sugrįžo į save. Jis ir jo partneris bei bendradarbis Gregoris Doranas tapo viena iš pirmųjų gėjų porų, pradėjusių civilinę partnerystę Jungtinėje Karalystėje.

Tam reikėjo didžiulės drąsos, nes Anglijoje homoseksualumas buvo dekriminalizuotas tik 1967 metais. Dar buvo gyvas prisiminimas, kaip valdžia susidorojo net su Alanu Turingu, kuris II pasaulinio karo metu iššifravo garsiosios vokiečių Enigmos siunčiamus pranešimus. Anot istorikų, A. Turingas karą Europoje sutrumpino dvejais metais, išgelbėjo 14 milijonų gyvybių, tačiau turėjo pasirinkti bausmę: kalėjimą arba cheminę kastraciją. Pasirinkęs pastarąją, jis nusižudė.

Dar buvo garsi homoseksualaus aktoriaus Džono Gilgudo (Jono Gelgaudo) byla, ir tik kolegų bei jo talento gerbėjų palaikymas išgelbėjo jį nuo kalėjimo.

2001 m. Entonis Šeras pasirinko vaidmenį savo pusbrolio Ronaldo Harvudo (Ronald Harwood) pjesėje “Malerio atsivertimas“ ir sakė, kad kompozitoriaus, aukojančio savo tikėjimą dėl karjeros, istorija įkūnija jo paties kova už tapatybę.

Ronaldas Harvudas – irgi plungiškio vaikas, gimęs Pietų Afrikos Respublikoje, irgi išvažiavęs į Londoną siekti aktoriaus karjeros, bet pasukęs rašytojo, dramaturgo keliu ir taip pat kaip ir Entonis Šeras už nuopelnus teatrui pelnęs Didžiosios Britanijos sero titulą.

Prieš penkiolika metų vaikystės draugo Abelio Levito pakviestas jis lankėsi Plungėje ir, anot Abelio, susitikime su rajono meru Algirdu Pečiuliu ištarė tai, kas šiandien labai aktualu: „Pone mere,- sakė Ronaldas Harvudas, – žinau, kad turite biudžeto sunkumų, bet kad ir ką darytumėte, prašau, nemažinkite savivaldybės biudžeto kultūrai. Tai pakenktų visiems“.

Regis, tai tipiškas kultūrininko požiūris, kuris formuojasi ne per vieną dieną.

Vėlgi Abelis Levitas prisimena, kad, nuo mažų dienų draugavę, bet nežinoję, kad jų anksti mirę tėvai Isakas Horvičius ir Luisas Levitas yra plungiškiai, abu linko į aktorystę. Ronaldas mokykloje rinko visų joje vykusių konkursų laurus ir, gavęs mokyklos baigimo pažymėjimą iškart išskrido į Londoną įgyvendinti savo svajonę.

Tačiau jo mama nepajėgė finansiškai remti sūnaus mokslų, todėl, studijuodamas Karališkoje dramos meno akademijoje, Ronaldas susirado ir darbą: tapo garsaus to meto aktoriaus sero Donaldo Halfito asistentu. Bet tai netiko Akademijai, todėl mokslus teko mesti, liko tik darbas, prisiminimai apie kurį pagimdė garsią Ronaldo Harvudo pjesę, o vėliau ir filmą „Aprengėjas“.

Viso iš po Ronaldo Harvudo plunksnos pasaulį iki šiol išvydo per dvidešimt pjesių, dvidešimt  scenarijų filmams, per trisdešimt grožinės ir dokumentinės literatūros kūrinių.

Ronaldas Harvudas su „Oskaru“

Plačiai jo vardas nuskambėjo po to, kai 2002 metais už scenarijų kino filmui „Pianistas“ jam atiteko „Oskaras“ – garsiausias kino pasaulio apdovanojimas. 2007 metais „Oskarui“ buvo nominuotas pagal Ronaldo scenarijų sukurtas dar vienas filmas „Skafandras ir drugelis“, pasakojantis vėlgi tikrą istoriją apie insultą patyrusį, vien kairės akies mirktelėjimais knygą padiktavusį žurnalistą.

Kaip tik tarp šių datų Ronaldas Harvudas – pirmasis tokio lygio autorius ir buvo Plungėje, susitiko su rajono vadovais, moksleiviais, Žemaičių dailės muziejaus lankytojais.

Vaikystės draugai Abelis Levitas (kairėje) ir Ronaldas Harvudas Kaušėnuose 2005 metais

Po jo vizito Abelis Levitas Saulės gimnazijos Tolerancijos centro vadovei Danutei Serapinienei pasiūlė rengti kasmetinius Ronaldo Harvudo vardo moksleivių meninės raiškos konkursus, kurie tęsiami iki šiol ir sulaukia dalyvių iš visos Lietuvos bei paties Ronaldo Harvudo dėmesio.

Ronaldas Harvudas su plungiškiais Saulės gimnazijoje

Pabaigai – Liudvikos Pociūnienės straipsnio “Aš dūstu…“, spausdinto prieš metus bernardinai.lt citata apie du filmus, kuriems scenarijus parašė Ronaldas Harvudas: „Kalbant apie dramatiškiausius XX a. istorijos dalykus, norėčiau pasilikti prie stebėtinai nešališko Romano Polanskio „Pianisto“ ,, … bei Istvano Sabo „Taking sides“ su Harvey Keiteliu. Filmo pavadinimas lietuviškai išverstas „Apsisprendimas“, nors galėtų būti verčiamas ir kaip „Šališkumas“. Mano galva, tai – privaloma programa visiems, norintiems ištarti savo žodį Antrojo pasaulinio karo ir pokario tema kine“.