Witnessing Holocaust History – In The Press
Witnessing Holocaust History
“World ORT, the WE ARE HERE! Foundation, and the Holocaust Awareness Museum and Education Center of Philadelphia have partnered this year to provide an international experience of Holocaust education and remembrance to students around the world. This is an international project that commemorates the Holocaust and also provides opportunities for global Holocaust education, engaging the next generation of learners.
Join us through Zoom (https://zoom.us/j/97948035452) and the HAMEC Facebook page (https://www.facebook.com/PhilaHAMEC) on Wednesday, January 27th (9am EST, 2pm London, 10pm Perth) as these three organizations honour International Holocaust Remembrance Day
Experience survivor testimony shared through HAMEC programming to World ORT students, and hear the impact these testimony programs have on students’ understanding of the past, as the programs personalize the Holocaust so that they learn the consequences of racism, ethnic cleansing, and intolerance. The program will conclude with a performance by students of the Partisans’ Song, one of the most powerful songs of resistance and defiance ever written. Today, 80 years on, long after the demise of Hitler’s murderous regime, the Partisans’ Song is now sung worldwide to mark the Jewish spirit of resistance.”
Participating ORT Schools for January Event
| Country/ City | Timezone | School |
| Mexico/ Mexico City | CST | CIM-ORT |
| South Africa/ Cape Town | SAST | Herzlia |
| South Africa/Johannesburg | SAST | King David Victory Park High |
| Bulgaria/Sofia | EEST | Dimcho Debelianov Hebrew and English Language School |
| Netherlands/ Amsterdam | CET | JSG Maimonides |
| Spain/Madrid | CET | ORT Colegio Estrella Toledano |
| Russia/ St Petersburg | MST | ORT de Gunzburg Secondary School # 550 “Shorashim” |
| Russia/ Samara | SST | Samara ORT Secondary School# 42, “Gesher” |
| Russia/ Moscow | MST | ORT Tekhiya, Center of Education # 1311 |
| Russia/Moscow | MST | ORT Moscow Technology School, Gymnasium # 1540 |
| Russia/ Kazan | MST | ORT “Mishpahteinu” Secondary School # 12 |
| Ukraine/ Chernivtsi | EEST | ORT Specialized School #41 |
| Ukraine/ Kiev | EEST | Kiev ORT Educational Complex #141 |
| Ukraine/ Odessa | EEST | ORT Secondary School # 94 |
| Ukraine/ Zhaporozhie | EEST | ORT “Aleph” Jewish Gymnasium |
| Moldova/ Kishinev | EEST | ORT Technology Lyceum |
| Estonia/ Tallinn | EEST | ORT Tallinn Jewish School |
| Latvia/ Riga | EEST | ORT Network Jewish Secondary School |
| Lithuania/ Vilnius | EEST | Vilnius Sholom Aleichem ORT School |
Stories from Plungyan – Allen Cimbler
Plungiškis Alenas Cimbleris – žmonijos lopšio saugotojas
by Eugenijus Bunka
eugenijusbunka@gmail.com
Google Translate
Dabar Londone gyvenančio Aleno Cimblerio senelis iš tėvo pusės, Lazario Cimblerio sūnus Džozefas nuo dvidešimt penkerių metų tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje iš Plungės pabėgo 1909 ar 1910 metais ir atsidūrė Pietų Afrikos Respublikoje.
Aleno Cimblerio senelė Sara ir senelis Džozefas su savo pirmaisiais vaikais Sonia ir Leonardu
Aleno tėvas Leonardas labai retai girdėdavo apie Plungę, o Alenas susirado ją žemėlapyje, bandydavo įsivaizduoti, kaip daugiau nei du šimtus metų jo protėviai čia gyveno. Bet viskas, ką žinojo – Plungėje dar likęs paskutinis gyvas giminaitis Lietuvoje Ruvelis Cimbleris su šeima.
Močiutė Sara ir senelis Džozefas gyvenimą naujoje vietoje pradėjo labai skurdžiai: glaudėsi viename kambarėlyje su baldais, padarytais iš medinių pomidorų dėžių.
Mama per stebuklą išvengė žūties Rytų Europoje, bet visą gyvenimą krūpčiojo prisiminusi persekiojimą ir masines žydų žudynes.
Alenas augo Johanesburge, mokėsi prastoje valstybinėje mokykloje, kurioje mokytojai jam į akis pranašaudavo, jog nieko gero iš jo nebus.
„Aš buvau piktas ir maištaujantis,- sako Alenas,- bet nesuvokiau, jog tai buvo mano atsakas į tragedija pasibaigusį šeimos ir visos žydų tautos persekiojimą bei priverstinę emigraciją, kurių padariniai nenuspėjami, bet vienareikšmiškai žalingi ir darko kelių kartų gyvenimus“.
Pietų Afrikos Respublikoje nebuvo lengviau, nes ir angliškai, ir afrikanerių (dar vadinama būrų) kalbomis šnekantiems baltaodžiams labiau rūpėjo slopinti juodaodžius pietų afrikiečius, o žydus jie ignoravo.
Pyktis dėl varganos padėties Alenui buvo vienas iš motyvų keistis ir keisti. Septyniolikos metų jis pradėjo tarnauti kariuomenėje, tapo leitenantu ir dar devynerius metus liko joje ugdydamas savyje drausmę, mokydamasis būti nepriklausomu, matyti tikslą ir jo siekti.
Tik įgavęs gyvenimiškos patirties, Alenas įstojo į universitetą, tapo psichologijos mokslų daktarų. Dar dienomis siekė verslo administravimo magistro laipsnio, o vakare eidavo į krizių kliniką vadovauti naktinei psichologinei tarnybai, kurios darbas buvo gelbėti ne tik naktyje, bet ir gyvenime pasiklydusius narkomanus, santykiais šeimoje bei bendruomenėje suluošintuosius, savyje problemų sprendimų nerandančiuosius.
Vėliau Vitvatersrando universitete penkiolika metų mokė studentus verslo administravimo paslapčių.
Senieji plungiškiai, dar menantys iš karo suluošintą, fizinio darbo negalėjusį dirbti Plungės turgaus direktorių Ruvelį Cimblerį, regėdami Aleno veiklą sakytų, jog jis tipiškas Cimblerių giminės atstovas: šiek tiek padaužiškas, gebantis derinti savo gyvenimą su kitais ir nė minutei nenustygstantis.
Dar mokydamas studentus verslo organizavimo subtilybių, Alenas įsteigė strateginio valdymo konsultacijų biurą, padėjusį įmonėms ir nevyriausybinėms organizacijoms plėtoti strategiją ir veiklą. O pasitraukęs iš universiteto, pradėjo platų konsultavimo Pietų Afrikos Respublikos organizacijoms prisitaikyti prie šalyje vykstančių pertvarkų verslą, tapo Pietų Afrikos Respublikos psichologų asociacijos vykdomojo komiteto nariu, Vitvatersrando psichinės sveikatos draugijos prezidentu, Nacionalinės psichinės sveikatos tarybos nariu.
Dvidešimt penkerius metus konsultavimo verslu stiprinęs Pietų Afrikos Respublikos ekonomiką, vis dėlto, rūpindamasis vaikų ateitimi, nutarė kraustytis į Didžiąją Britaniją, kurioje gyveno jo žmonos Karinos artimieji. Juolab kad vienas iš klientų – „Investec Bank“ sumanė išplaukti į tarptautinius vandenis ir įsikurti Londone.
Alenas penkiolika metų vadovavo bankui, kuriame Pietų Afrikos Respublikoje dirbo tik šeši žmonės. Prieš išeidamas į pensiją, paliko jau 16 tūkstančių darbuotojų keturiolikoje šalių.
Nerimstantis Alenas iš Cimblerių giminės nerimsta ir Londone. Jis yra Haid parko nekilnojamojo turto asociacijos ir Padingtono kaimynystės forumo primininkas, Morpet mokyklos valdytojų pirmininkas, Apvalaus stalo riteris, arkivyskupo Tutu Afrikos lyderystės instituto direktorius, turi dar gausybę pareigų, kurios neduoda jokios finansinės naudos, o skirtos burti žmones, lengvinti ir kurti jiems pilnaverčius gyvenimus, padėti krizinėse situacijose.
Alenas Cimbleris su žmona Karina Kaušėnuose 2014 m.
Ir 2014metais su žmona Karina pirmą sykį aplankęs išsvajotą Plungę, pasiūlė savo paramą Saulės gimnazijos Tolerancijos centrui, pažadėjęs ir garbingai „cimbleriškai“ vykdęs pažadą penkerius metus finansuoti visos Lietuvos moksleiviams centro organizuojamą tradicinį Ronaldo Harvudo meninės raiškos konkursą.
Litvakų Atminimo sode stovi už Aleno ir Karinos paaukotus pinigus pastatytas obeliskas Hermanui Kalenbachui, Telšių žydų bendruomenei atminti „auga“ metalinė obelis.
Litvakų Atminimo sode ant obelisko iš Lietuvos kilusiam vienam iš Indijos Nepriklausomybės kūrėjų Hermanui Kalenbachui iškaltas užrašas, jog pinigų jo atminimo išsaugojimui paaukojo
Alenas ir Karina Cimbleriai
„Man Plungės pasirodė malonus miestelis, kuriame saugomas žydų bendruomenės palikimas“,- sako Alenas, prisimindamas į savo vietą sugrąžintas senąsias žydų kapines, aukų pagerbimo ceremoniją Kaušėnų memoriale, apsilankymą Saulės gimnazijos tolerancijos centre, nuo žemės pakeltą ir namo parsivežtą miesto viduryje stovėjusios sinagogos plytos gabalėlį, susitikimus su plungiškiais, ne tik pasakojusiais apie jo giminaitį Ruvelį Cimblerį, bet ir padovanojusiais jo nuotraukų.
Už pusantro tūkstančio kilometrų nuo Londono esanti Plungė Alenui tebėra pasūpuoti traukiantis giminės lopšys, bet šešis kartus toliau besidriekianti Pietų Afrika vis dėlto – gimtinė. Tad nenuostabu, jog jis ten dažniau būna. Juolab kad turi reikalų. Labai rimtų, svarbių visai žmonijai.
Alenas pasakoja, jog žmonijos lopšyje Afrikoje dėl Vakarų civilizacijos kišimosi sparčiai nyksta seniausią DNR pasaulyje išsaugojusios, 25 tūkstančius metų gyvenimo būdo nekeičiančios, itin harmoningą ryšį su gamta turinčios, daug gyvenimo planetoje pamokų civilizuotomis save vadinančioms bendruomenėms galinčios suteikti bušmenų gentys.
Alenas Cimbleris pasirašo sutartį su Namibijos Švietimo, meno ir kultūros ministerija statyti mokyklas bušmenų vaikams Nyae Nyae rezervate
Interviu www.villageschoolsnamibia.com Alenas sakė, kad „vyraujanti nuomonė byloja, jog bušmenais vadinami Sanai išnyks. Jie beveik sunaikinti Botsvanoje, jau sunaikinti Pietų Afrikoje, mažai jų liko Angoloje, Zambijoje yra sunkiai pasiekiama grupelė. Mano manymu, Namibijoje yra vienintelė apie aštuonių tūkstančių žmonių gentis, likusi visoje Pietų Afrikoje tik dėl to, jog jiems vis dar leidžiama medžioti, tad paskutiniam pasaulyje šios kultūros kraštui yra vilties išlikti.
Aš žinau, ko galime iš jų pasimokyti, ir jei nebūsime atsargūs, prarasime visus šiuos nuostabius žmones. Bušmenai dešimtis tūkstančių metų harmoningai gyveno savo aplinkoje, nieko nepažeisdami ir nesunaikindami. Iš šios unikalios žmonių grupės dar galime išmokti, kaip išsaugoti
savo planetą. Štai kodėl iniciatyva „Gelbėkit Saną“ yra esminė, o kaimo mokyklos – priemonė. Tai reikia padaryti: šią kultūrą reikia išsaugoti“.
Alenui bušmenai rūpi nuo to laiko, kai jam buvo trylika ir jis pamatė keletą straipsnių bei atvirukų apie juos. Dabar jis yra judėjimo „Save the San“ („Gelbėkit Saną“) įkūrėjas ir vadovas, ypatingą dėmesį skiriantis bušmenu švietimo sistemai.
Alenas Cimbleris su bušmenais 1970 m.
Jis kategoriškai nusistatęs prieš egzistavusią, kai bušmenų vaikai išplėšiami iš savo šeimų ir aplinkos, vežami į toli esančias mokyklas ir suvienodinami netenka savo kalbos bei tapatybės. Tai – didelė trauma patiems vaikams ir didžiulė netektis pasaulio kultūrai.
Aleno įsitikinimu, reikia kurti mokyklas bušmenų kaimuose, bent jau pradinėse klasėse mokyti jų gimtąja kalba. Taip įsitvirtina bendruomenės, skatinama kurti jų centrus, amatų verslą teisingai ir švelniai taikant gyventojų apsaugą ir jų nuostabų paveldą.
Apie tai jis ne tik šneka, bet ir daro statydamas mokyklas, gyvenamuosius namus, ruošdamas mokytojus, siunčiantis vaikams bei jų tėvams žinią, jog didžiausias turtas yra tai, ką jie turi, o ne tai, ką jiems duoda kiti.
Regis, iš to gali pasimokyti ne tik Lietuva.
Stories from Plungyan – Michelis Rolnikas
Plungiškio Michelio Rolniko gatvė yra Paryžiuje
by Eugenijus Bunka
eugenijusbunka@gmail.com
Google Translate
Plungėje žemaičiai jį vadino Mykolu, žydai – Micheliu, Paryžiuje draugai ir kolegos šaukė Mišeliu.
Michelis Rolnikas
Į Prancūziją iš Plungės Mykolas Rolnikas 1927 metais atvažiavo mokytis teisės. 1930-ais juridinę mokyklą paliko, grįžo į Plungę padėti seniems tėvams pragyventi iš prekybos audiniais nedidelėje parduotuvėje, įsikūrusioje po dviejų dešimtmečių – 1951 metais sudegusio „kromo“ šiaurės rytiniame kampe.
1932-ais, vietoje savęs palikęs brolį Berelį, Mykolas Michelis vėl tapo Mišeliu. Grįžo į Paryžių, bet sulietuvintos pavardės nekeitė. Buvo Rolnikas, juo ir liko iki pat mirties. Prancūzijoje tęsė mokslus, nors ir nebuvo Komunistų partijos narys, dalyvavo jos veikloje.
1934 metais, apsigynęs diplominį darbą ir tapęs Prancūzijos piliečiu, dirbo advokatu su metų tarnybos kariuomenėje pertrauka.
Matydamas Vokietijoje kylančią grėsmę Europai ir pasauliui ir manydamas, kad jai pasipriešinti gali komunistai, vėl aktyviai įsijungė į jų veiklą.
1936 metais priimtas į advokatų sindikatą, bendradarbiavo su to meto garsenybėmis kolegomis Žoržu Pitaru, Antuanu Chadže. Pastarasis turėjo teisės, ekonomikos, politikos mokslų daktaro laipsnius, aktyviai gynė darbininkų profsąjungas. Prie jo, glaudžiai bendradarbiaudamas su Paryžiaus regiono metalurgais ir atstovaudamas jų interesams, prisidėjo ir M. Rolnikas.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse jį vėl mobilizavo į kariuomenę, mokantį prancūzų, vokiečių, lietuvių ir šiek tiek rusų kalbas, paskyrė į šalies rytus, kuriuose jis ir sulaukė Prancūzijos kapituliacijos prieš Vokietiją 1940 metų birželyje. Po jos grįžo į Paryžių ir vėl ėmėsi profesinės veiklos.
Prancūzijoje 1940-1944 metais veikė maršalo F. Peteno vadovaujama prohitlerinė Viši vyriausybė, uždegusi žalią šviesą persekioti komunistus ir žydus. Net tokiose sąlygose M. Rolnikas turėjo drąsos ir ryžto teisiškai ginti į nacių ir jų kolaborantų rankas patekusius Pasipriešinimo dalyvius, kurie žinojo, jog, bėdai nutikus, reikia kreiptis į jį. Tai žinojo ir Prancūzijos žandarai, bet, neturėdami jų veiksmą pateisinančios priežasties, rado kitokią: po pasikėsinimo į vokiečių kareivį paėmė jį įkaitu ir sušaudė Paryžiaus Mon Valerie tvirtovėje kartu su Žoržu Pitaru, Antuanu Chadže ir dar dešimčia likimo brolių. Jam buvo trisdešimt treji.
„Mano tėvai dar ilgai nežinos, kad jų Michelį sušaudė … auštant, kai … to nebeįmanoma bus nuo jų slėpti, aš tikiuosi, kad tu juos paguosi … ir nusiųsi jiems ką nors, kas primins mane … . Prašau, ieškok nusiraminimo kitų laimėje, tokiame bendravime, kokį aš įsivaizdavau ir vis dar apie jį galvoju“, paskutinę gyvenimo naktį rašė Michelis mylimajai Izabelei.
1950 metais Pasipriešinimo dalyvių palaikai, lydimi didžiulio būrio buvusių bendražygių, perkelti į vienas didžiausių pasaulyje Per Lašezo kapines, kuriose amžino poilsio guli Lafontenas, Moljeras, F. Šopenas, Ž. Bize, E. Delakrua ir daugybė kitų garsių kultūros, mokslo, politinių veikėjų. Buvo čia ir išeivių iš Lietuvos kapai, bet Napoleono kariuomenės brigados generolo Tado Tiškevičiaus Logoiskio palaikus perkėlė kitur, o 1831 ir 1863 metų sukilimo dalyvių Mykolo Daugėlos ir Adomo Bitės kapavietės neišliko.
Michelio Rolniko ir jo bendražygių kapas Paryžiaus Per Lašezo kapinėse
Šventai savo didvyrių atminimą saugojantys prancūzai vieną iš gatvių sostinėje, šalia Burže oro uosto pavadino ir Michelio Mykolo Mišelio Rolniko vardu – Rue Michel Rolnikas.
Prie namo, kuriame gyveno Michelio Rolniko vardo gatvė Paryžiuje
Michelis Rolnikas, durų pritvirtinta
jam skirta atminimo lenta
Prisimenant Michelį Rolniką, reikia prisiminti ir Plungėje likusią šeimą, kuriai teko ne mažesni išbandymai.
Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyve saugomas jau LTSR laikais – 1940 metų spalio trečią dieną, bet dar su Vyčiu antspaude Plungės burmistro Jono Bagutskio pasirašytas pažymėjimas, jog „Plungės miesto gyventojo Berelio Rolniko manufaktūros krautuvė nacionalizuota. Berelis Rolnikas manufaktūros srity yra prityręs pirklys ir pardavėjas; nacionalizavus jo krautuvę šiuo metu Berelis Rolnikas yra be užsiėmimo. Turi išlaikyti šeimą iš 2 senų tėvų, žmonos ir 2 mažamečių vaikų, ir, kaip tokiam, darbas duotinas.“.
Vilties Bereliui Rolnikui gauti darbo suteikęs Plungės burmistro
Jono Bagutskio pasirašytas pažymėjimas
Nežinia, ar Michelio brolis Berelis darbą gavo, bet su šeima jį ištrėmė į nuo žūties tėviškėje išgelbėjusį Sibirą. Plungėje likę Rolnikai atgulė Kaušėnuose.
Michelio brolio Hiršo dukra Marija, kuri, anot su ja susirašinėjusios plungiškės pedagogės Danutės Serapinienės, įsakmiai prašė ją vadinti Maša, pateko į dar baisesnę mėsmalę nei jos dėdė, bet išliko išgyvenusi Vilniaus geto, Strazdmuižos, Štuthofo koncentracijos stovyklų siaubą. Kaip ir garsioji Ana Frank, ji visą laiką rašė dienoraštį, kuris po karo tapo į aštuoniolika pasaulio kalbų išversta knyga „Turiu papasakoti“. Pirmasis vertimas buvo prancūziškas.
Maša Rolnikaitė 1940 metais
Šaligatvyje prie namo, kuriame ji su tėvais gyveno Plungėje, Saulės gimnazijos Tolerancijos centro vadovės Jolantos Mažuknės iniciatyva įdėta jos atminimui skirta plytelė.
Kita Michelio dukterėčia Miriam Rolnikaitė Lisauskienė sakė, kad ją šaudė jos klasiokai, bet ji spėjo į duobę įkristi sekundės dalimi anksčiau, nei ją pasiekė kulka. Išlipusią iš savo kapo ją kartu su kitais žydais iš Vilniaus geto išgelbėjo kunigas Juozas Stakauskas, vienuolė Marija Mikulska, mokytojas Vladas Žemaitis, o mamą Taubę ir septynerių broliuką Ruviką bei devynerių sesutę Rają prarijo holokausto ugnis.
Stories from Plungyan – Plungianski
Plungiškiai Plungianskiai – Karaliaus Dovydo palikuoniai 200122
by Eugenijus Bunka
eugenijusbunka@gmail.com
Google Translate
Plungiškiai Plungianskiai – Karaliaus Dovydo palikuoniai
Lenkijos ir Lietuvos Abiejų Tautų Respublikoje žydai sudarė nemenką mokesčių mokėtojų valstybės iždui dalį. Todėl, kaip rašo Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė, „Seimas … paskelbė pirmą atskirai Lenkijoje ir LDK vyksiantį visuotinį žydų surašymą … Surašymui turėjo paklusti visi miestuose, kaimuose, smuklėse ar net laikinai kurioje nors vietoje apsistoję abiejų lyčių žydai“.
Visi vyresni nei vienerių metų žydai turėjo mokėti dviejų (nuo 1768 metų – trijų) auksinų pagalvė mokestį per metus.
1765 metų žydų surašymas tapo savotiška repeticija ir mokykla prieš visuotinį valstybės gyventojų surašymą. Jame minimos ne visų žmonių pavardės, nes ne visi jas turėjo. Pavyzdžiui, Luisą Armstrongą Jungtinėse Amerikos Valstijose priglobusios ir iki vieno garsiausių pasaulyje muzikanto užauginusios Karnovskių šeimos galvos Leibos senelis užrašytas kaip „Karnavės smuklininkas Jankelis“.
Karnavė – mažytis kaimelis prie Nemuno, tarp Kauno ir Vilkijos. Jo pavadinimas ir tapo Karnovskių pavarde per Lietuvą prarijusios carinės Rusijos 1795 metų gyventojų surašymą.
Tokių pavyzdžių, kai žydai pasiimdavo gyvenamosios vietos pavadinimą kaip pavardę – aibė. Vilenskis (Vilnius), Kovneris (Kaunas), Plotelis (Plateliai), Ritoveris (Rietavas)… Ne išimtis ir Plungė, kadaise šaukta Plungėnais, o žydų iki šiol vadinama Plungiany.
1929 metų miesto „nejudamojo turto“ savininkų sąraše užrašyta, jog Laisvės alėjos trečias namas priklausė Aizikui Plungianskiui. Senamiesčio aikštėje stovėjusiame „krome“ veikė ir jo manufaktūros parduotuvė.
Įrašas Plungės 1929 metų „nejudamojo turto“ sąraše
A.Plungianskio parduotuvė Plungės „krome“. Kairėje tarp dviejų namų – dabartinės S. Dariaus ir S. Girėno gatvės pradžia. Jurevičiaus nuotr., Šiaulių „Aušros“ muziejus
Aizikas Plungianskis, jo žmona ir du vaikai kartu su puse 1941 metų miesto gyventojų guli masinėje žydų kapavietėje Kaušėnuose.
Bet Plungianskių pavardė neišnyko. Dvidešimto amžiaus pradžioje dalis jos turėtojų išsikėlė į kitas Rusijos imperijos vietas, Vilnių, o dvidešimtaisiais praėjusio amžiaus metais Maskvon su šeima išsikraustė gydytojas Markas Plungianskis. Anot jo anūko Vladimiro, žmonių su tokia pavarde pasaulyje nedaug, bet jis buvo sutikęs jų Uzbekijoje, Nyderlanduose, Amerikoje.
„Jaučiu sunkiai apibūdinamą ryšį su Lietuva,- rašo pavardę susitrumpinęs ir dėl to neretai armėnu vadinamas Vladimiras Plungianas, – dažnai joje būnu, turiu tamprių pagrindinio darbo ryšių, daug kolegų ir draugų, viena mano knyga (universitetinis vadovėlis studentams kalbininkams) net išverstas į lietuvių kalbą. Buvau užvažiavęs ir į Plungę, bet , ką sakyti, be lentelių „Žydų gatvė“ (iš tikrųjų – Sinagogų – E. B.) daugiau niekas neprimena apie mūsų protėvius. Namuose turiu nedidelį Plungės herbą – liūdną suvenyrą.“.
Gaila, kad Vladimiras Plungėje vaikščiojo vienas. Kai atvažiuos kaip planuoja liepos ar rugpjūčio mėnesį, gal jam kas parodys daug žydų gyvenimą Plungėje ir visoje Lietuvoje įamžinusių ženklų. Juolab kad ir jis pats yra vienas iš garsių pasaulyje Plungės žydų bendruomenės palikuonių, kuriuo plungiškiai gali didžiuotis.
Vladimiras Plungianas Nuotrauka iš https://ru.wikipedia.org/wiki/
Šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis Vladimiras Plungianas – Rusijos kalbininkas, tipologijos ir gramatinės lingvistikos teorijos, morfologijos, korpusinės lingvistikos, afrikanistikos, poetikos specialistas, tikrasis Rusijos mokslų akademijos narys, filologijos mokslų daktaras, M. V. Lomonosovo vardo Maskvos valstybinio universiteto profesorius, Europos akademijos narys, „Švietėjo“ populiarios mokslinės literatūros premijos laureatas, Rusijos mokslų akademijos V. V. Vinogradovo vardo Rusų kalbos instituto direktoriaus pavaduotojas, jo tyrinėjimų sferoje daugumai žmonių net negirdėtos Afrikos, Okeanijos, ugrofinų kalbos.
Tėvo mokslininko pėdomis, tik pasirinkusi meno sritį, seka ir jo vyresnioji dukra Nadiežda. Nederlingoje dykvietėje medžiai vaisių nenokina. Plungianskių giminė – tikrai ne dykvietė. Vladimiro tėvas Aleksandras – aviacijos inžinierius ir vertėjas, humanitaras ir eruditas kalbėjo
keliomis Europos kalbomis, artimai draugavo su majų civilizacijos tyrinėjimo mokyklą įkūrusiu istoriku, etnografu, lingvistu Jurijumi Knozorovu, rašytoju, vertėju, poetu lyriku Valentinu Berestovu.
Plungėje 1814 metais gimė ir rašytojas, mokslininkas, kalbininkas, švietėjas Mordechajus Ben Solomonas Plungianskis. Mirė Vilniuje 1883 metais. Savo knygoje „Ben Porat“ jis citatomis iš
Talmudo įrodinėjo žydų gyvenimą sunkinančių rabinų skelbiamų nuostatų nepagrįstumą, tuo
sukėlęs ortodoksų nepasitenkinimo bangą ir pelnęs reformatoriaus vardą. XIX amžiaus pabaigoje tai
buvo drąsus žingsnis, kritikuojantis amoraimus – trečiame mūsų eros amžiuje gyvenusius įstatymų
aiškintojus ir žydų tautos lyderius, kurių Talmude minimi 1932.
Triukšmą sukėlusios Marko Plungianskio knygos „Ben Poratas“ viršelio fragmentas
Nuotrauka iš https://ru.wikipedia.org/wiki/
Kaip rašytojas, jis pelnė ortodoksų, maniusių, jog yra pernelyg liberalus, nemalonę, o liberalai
kaltino jį ortodoksiškumu.
Vienas iš Mordechajaus Ben Solomono Plungianskio anūkų Mošė Beilinsonas – sionizmo
veikėjas, žurnalistas, vertėjas ir gydytojas. Atvažiavęs į Palestiną, Petach – Tikvoje pirmąjį mieste
chirurgijos kabinetą jis atidarė apleistoje daržinėje. Iš jos išaugo viena didžiausių ligoninių
dabartiniame Izraelyje ir vadinama plungiškio anūko vardu. M. Beilinsonas mirė vos keturiasdešimt
dvejų, mirtina liga užsikrėtęs nuo savo paciento.
Mordechajaus Ben Solomono Plungianskio anūkas Mošė Beilinsonas ir
iki didžiausios Izraelyje išaugusi jo įkurta ir jo vardu vadinama ligoninė
Nuotraukos iš
https://ru.wikipedia.org/wiki/
https://en.wikipedia.org/wiki/Mordecai_Yoffe)
Toliau – dar įdomiau. Mordechajus Ben Solomonas Plungianskis kilęs iš garsaus rabino
Mordechajaus Ben Abraomo Jofės (
giminės, gal,
kaip žydams įprasta, gavęs mirusio artimo giminaičio vardą.
Mordechajus Ben Abraomas Jofė gimė ne Plungėje, bet reikalų su Lietuva turėjo, nes dalyvavo
kuriant Keturių žemių ir Lietuvos tarybą. Jis mokėsi astronomijos Venecijoje, tarnavo rabinu
Prahoje, Gardine, Kremenece, Poznanėje, Liubline, kuriame tapo vienu iš Keturių žemių, jungusių
Didžiosios ir Mažosios Lenkijos, Raudonosios Rusios ir Volynės žemių bei Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės žydų bendruomenes lyderiu. Jam priskiriamas ir svarbiausio XVI – XVIII amžių
žydų bendruomenių valdymo ir teisingumo organo – Keturių žemių Tarybos sukūrimas.
Netikėta žinia plungiškiams yra ta, kad Mordechajaus Ben Abraomo Jofės genealoginio medžio
šaknys siekia Judėjos valdovą Elnataną ir net patį karalių Dovydą.
Vadinasi, Plungėje gyveno, mirę palaidoti ar nužudyti užkasti, po pasaulį iš čia pasklidę
legendinį Galijotą nugalėjusio Dovydo palikuoniai.
Trečiasis Judėjos karalius Elnatano antspaudas Judėjos Karalius Elnatanas Dovydas
Nuotraukos iš https://www.bible.ca/coins/Coins-Judean-Governors-Satraps-Procurators- Prefects-Jesus-Herod-Antipas-Philip-Archelaus-Pilate-Agrippa-Felix-Festus-587BC-66AD.htm
Stories from Plungyan – Goler and Berg
Vieno medžio šakos. Isakas Goleris ir Leila Berg
by Eugenijus Bunka
eugenijusbunka@gmail.com
Google Translate
Vieno medžio šakos: Isakas Goleris ir Leila Berg
Ką besakysi, bet atrodo, jog ne tik plungiškiai, bet ir iš visos Žemaitijos po pasaulį pasklidę žydai nešioja ne tik garbingą litvakų vardą, bet prie jo turi ir gyvenime gelbstinčių žemaitiško būdo savybių.
Regis, viena iš jų – nepaklusnumas dogmoms. Plungiškis rašytojas, kalbininkas, švietėjas
Mordechajus Ben Solomonas Plungianskis religinėje bendruomenėje sukėlė audrą, parašęs knygą „Ben Porat“, kurioje suabejojo rabinų skelbiamų nuostatų pagrįstumu.
Londone dabar gyvenantis Alenas Cimbleris sujaukė Namibijos švietimo sistemą, bušmenų vaikams statydamas mokyklas jų kaimuose, mokydamas vaikus jų gimtąja kalba.
Laura Džaner-Klauzner yra Didžiosios Britanijos rabinė ir kėsinasi į tūkstantmečius nusitovėjusią tvarką – reformuoja judaizmą.
Iš Žemaičių Kalvarijos kilusio ir mokslo pasaulį paleografiniais tyrinėjimais stebinusio Elijo Averio Loewo palikuonis dabar yra Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Džonsonas, kurio ramia avele tikrai nepavadinsi.
Kuliuose gimęs Danielius Kanemanas Nobelio premiją gavo už vartojimo tyrinėjimus ir siūlantis kardinaliai keisti kai kuriuos pirkėjų įpročius.
Isaką Golerį jo tėvai Solomonas ir Dora iš Plungės į Angliją išsivežė dar vaiką, ten jis tapo poetu, dramaturgu, rašytoju. Regis, jis irgi spėjo paveldėti žemaitiško būdo bruožų, kurie neleido ramiai gyventi. To meto Jungtinės Karalystės vyriausiasis rabinas Džozefas Gercas apibūdino jį kaip „grubų briliantą“.
Isakas Goleris ilgai buvo pamirštas, o gal ir nepatogus priminti visuomenai, ypač žydiškajai jos daliai. Po netrumpo laiko tarpo Gabrielius A. Sivanas paruošė ir išleido knygą apie I. Golerio gyvenimą ir kūrybą, kurioje „tarpukario anglų-žydų gyvenimą pristato talentingo ir ekscentriško I. Golerio akimis“. Dar G. A. Sivanas sako, jog I. Goleris „per savo trumpą gyvenimą spėjo susirinkti tris karjeras ir beveik dešimt literatūrinių kūrinių“.
Jis buvo mokytojas, ministras, rašytojas, bet, sulaukęs vos keturiasdešimt aštuonerių, mirė 1939 metais nuo vėžio.
Amžininkai bemaž vienbalsiai sutinka, kad Isakas Goleris buvo itin padaužiška ir charizmatišką figūra. Be to, dar ir labai aukštas. Jo pažįstamas pasakojo, kaip jis važiavo jo automobilyje iškišęs galvą aukščiau stogo, vėjas kedeno jo vandeikišką barzdelę, o jis pats pasakojo, kaip karštai myli savo žmoną Malką.
Eilėraštyje „Atgal į sinagogą“ I. Goleris rašė apie sieloms pražūtingą parduotuvių ir sandėlių aplink sinagogas įtaką, „Odėje įstatymui“ pareiškė, jog žydai mano, kad „Dievo knyga“ yra jų čekių knygutė. Tą patį jis kartojo ir pamokslaudamas.
Be I. Golerio pamokslų ir kai kurių religinių eilėraščių, jo literatūriniame palikime yra dvi ypatingos pjesės – pantomima „Purimo nakties svajonė“ bei „Koenas ir sūnus 1932 metais“. Pastaroji sulaukė didelio dėmesio Londono ir kitų Britanijos miestų scenose.
Nuo Isako Golerio ne tik neatsiliko, bet ir daugiau laiko turėjusi pralenkė jo dukterėčia, vyresniojo brolio Saimono dukra, 2012 metais mirusi, sulaukusi devyniasdešimt ketverių metų Leila Berg.
Ji irgi nepakluso nusistovėjusioms normoms, dalyvavo komunistiniame judėjime, buvo Didžiosios Britanijos komunistų laikraščio „The Daily Worker“ žurnalistė.
„Žmonės taip šlykščiai maivosi, yra tokie neišmanėliai, tokie mazochistai, tokie padlaižiaujantys, kad veržiasi valdyti“,- toks jos nuosprendis tuometinei Britanijos visuomenei.
Ispanijos pilietiniame kare netekusi dviejų mylimų žmonių, nusivylusi politika, ji pasuko kitu keliu: aršiai gynė vaikų teises, per Antrąjį pasaulinį karą ištekėjusi, rašė pasakas vaikams.
„Tėvai skolingi Leilai Berg… Jos sukurtas įsimenantis laiko ir visuomenės paveikslas sudėliotas iš puikių detalių“,- rašė literatūros kritikė Penelopė Laivli.
„Times“ žurnalas apie atskira knyga (Flickerbook, 1997) išleistą Leilos Berg autobiografiją rašė, jog „ (Autobigrafija) nuostabi, ryški ir poetiška, žaisminga, jausminga ir grubiai neapdorota – tai ilgas kelias paaiškinti, kodėl Leila Berg tiek daug savo gyvenimo metų paskyrė aršiai ir dažnai iššaukiančiai kovodama už vaikų teisę būti išklausytiems, suprastiems ir priimtiems“. „Tai nepaprasti memuarai… Prisiminimų virtinė atkuria jaunos merginos jausmus. Kaip nuostabi rašytoja vaikams, Berg turi unikalius gebėjimus ambicingai rekonstrukcijai… Tai puikiai veikia…“.
Rašydama pasakas mažiems vaikams, ji pasirinko realistinį stilių. Tai buvo ypatingas žingsnis, priartinęs vaikus prie kasdienio miesto gyvenimo. Anot jos pačios, ji visą laiką stengėsi išplėsti vaikų galimybes. Jos istorijos yra apie Mažąjį Pitą, Mažąjį Automobiliuką, Senelio Laikrodį, Šunį Sekmadienį, Ligoninės Dieną, Traukinuką, Dulkių Siurblį ir daugybė kitų. Vaikai susipažįsta su tuo, kas aplink juos, rodos, kasdieniška, bet kartu ir stebuklinga.
Teko matyti į rusų kalbą išverstų Leilos Berg knygelių. Lietuviškai – dar ne. Jeigu kada nors taip atsitiktų, būtų gerai, jeigu ji būtų pristatoma kaip plungiškių palikuonė. Litvakė su žemaitišku charakteriu.
Stories from Plungyan – Slesin
Plungiškė Sonia Šlesin
by Eugenijus Bunka
eugenijusbunka@gmail.com
Google Translate
Plungiškė Sonia Šlesin – Mahatmos Gandžio bendražygė
Kol kas vienareikšmiškai vargu ar kas gali pasakyti, kodėl Lietuvos žydai XIX-XX amžių sandūroje masiškai traukė į Pietų Afrikos Respubliką. Tiesa, jie buvo ne pirmieji, nes dar XVII amžiaus viduryje dėl religinių karų Europoje į pietinį Afrikos pakraštį žmonės kėlėsi iš Nyderlandų, Vokietijos, Skandinavijos. Bet dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje iš dešimties PAR įsikūrusių ir besikuriančių žydų, aštuoni buvo iš Lietuvos.
Tokius imigrantų skaičius galima bandyti paaiškinti litvakų vienybe, vienų kitiems pagalba, tvirtais giminaičių ryšiais.
Tai rodo ir plungiškių Lentinų šeimos istorija. Vienas pirmųjų litvakų PAR įsikūręs vyriausiasis sūnus Maksas sukvietė šeimą, visi kūrė verslą, likusiems Lietuvoje rašė laiškus apie atrastą kraštą ir kvietė atvykti į ne tik ištekliais, bet ir galimybėmis turtingą šalį.
Lentinų šeimos istorijos tikriausiai nežinotume, jeigu ne 1910 metais įvykusi tragedija. Verslo reikalais keliavusį jauniausią brolį Paulą geležinkelio stotyje nušovė iš Austrijos atsikraustęs psichikos ligonis Klementas Maruščikas. Žmogžudystė sukrėtė prie tokių įvykių dar nepratusią Pietų Afriką, apie ją ir Lentinų šeimą daug rašė to meto spauda.
Žemaičių Naumiestyje gimusi Hermaną Kalenbachą tėvai dar mažiuką išsivežė į Rusnę, čia jis užaugo, architektūros mokėsi Vokietijoje, o veiklos ėmėsi Pietų Afrikos Respublikoje. Ten susipažino su Machatma Gandžiu, tapo jo finansiniu ir dvasiniu rėmėju bei geriausiu draugu. Kai M. Gandis Johanesburgo centre atidarė savo advokato kontorą ir ieškojo sekretorės, H. Kalenbachas jam rekomendavo Sonia Šlesin, kuriai M. Gandis pasiūlė 20 svarų per savaitę atlyginimą. „Aš čia ne todėl, kad plėščiau pinigus, o todėl, kad man patinka su jumis dirbti ir patinka jūsų idealai“,- sakė Sonia Šlesin, sutikdama gauti tik šešis svarus.
Taip ji pareiškė, jog bus ne tik padėjėja advokato kontoroje, bet ir bendražygė Mahatmos Gandžio politinėje veikloje už lygias žmonių teises, Indijos nepriklausomybę.
Visą laiką, kol M. Gandis gyveno ir dirbo Pietų Afrikos Respublikoje, ji šventai laikėsi duoto žodžio.
Mahatma Gandis, Sonia Šlesin, Hermanas Kalenbachas
Sonia Šlesin gimė 1888 metų birželio šeštą Maskvoje, kurioje pakeliui į Pietų Afrikos Respubliką trumpai gyveno iš Plungės atvažiavę jos tėvai Izidorius ir Helena Dorotėja. Lygiai po ketverių metų šeima jau buvo Pietų Afrikoje.
Vos penkiolikos sulaukusi, Sonia jau mokėsi Gerosios Vilties kyšulio universitete, pasižymėjo itin sparčiai stenografuodama ir didžiuliu kruopštumu.
Po penkerių darbo su M. Gandi metų, Indų bendruomenė, vertindama Sonios Šlesin pastangas atstovauti ją politiniame ir socialiniame gyvenime, įteikė piniginę premiją, o Kinų asociacijos prezidentas Liangas Kvinas, pripažindamas merginos nenuilstamą kovą už lygias žmonių teises, padovanojo auksinį laikrodį.
Dar po metų kovos už lygiateisiškumą aktyvistė Mili Polak įkūrė Transvalio Indijos moterų asociaciją, kurios sekretore tapo Sonia Šlesin.
Jos amžininkai sako, kad ji pasižymėjo savotišku nutrūktgalviškumu ir net ekscentriškumu, lydėjusiais ją visą gyvenimą, labai mylėjo darbą, bet buvo visiškai abejinga savo padėčiai ir karjerai. O M. Gandis rašė: „Retai sutiksi tokį grynumą, visišką atsidavimą darbui ir didelį ryžtą, kokį turi penelė Šlesin. Mane stebina jos pasiaukojimas Indijai, nesitikint jokio atlygio.“.
Galima sakyti, jog Sonia Šlesin yra ir viena iš taip vadinamos agresyviosios žurnalistikos pradininkių, kai pats žurnalistas, norėdamas išgvildenti temą iki panagių, sukuria provokuojančią situaciją ir nagrinėja joje dalyvaujančiųjų elgesį. Ji keletą kartų traukinyje važiavo trečioje keleivių klasėje, o raginama pereiti į baltiesiems skirtą vagoną atsisakė ir reikalavo, kad už įstatymo pažeidimą geležinkelio administraciją ją apkaltintų. Tada ji būtų turėjusi progą viešai paskelbti savo mintis apie tuo metu mažai kam rūpinčią rasinę nelygybę.
Kai Mahatma Gandis grįžo į Indiją, jo draugystė ir bendradarbiavimas su Sonia Šlesin nenutrūko.
1918 metais, būdama trisdešimties, Sonia Šlesin vėl pradėjo studijas Johanesburgo universitete, o M. Gandis pasirūpino, kad ji gautų 150 svarų paskolą.
1920 metais ji pradėjo mokytojauti mažame kalnakasių miestelyje Krugersdorpe, bet ir pati mokėsi toliau.
1924 metais baigė magistratūrą Vitvatersrando universitete, tame pačiame, kuriame po daug metų mokėsi kitas plungiškis – Alenas Cimbleris, dėstė vaikams prancūzų, lotynų, anglų kalbas, logiką bei filosofiją.
Savo mokiniams ji buvo puiki mokytoja, bet nuolat nepaklusdavo nusistovėjusiai tvarkai. Grąžindavo vaikams privalomas Kalėdų dovanas mokytojams, konfliktuodavo su mokyklos vadovais, jeigu tik pastebėdavo jai nepriimtinus poelgius.
1931 metais vėlgi tame pačiame Vitvatersrando universitete ji baigė afrikanerių kalbos kursą. Bet ir šito diplomo jai buvo negana.
Būdama šešiasdešimt penkerių, ji įstojo į Natalio universitetą studijuoti teisę, bet po poros metų dėl prastos sveikatos šio sumanymo atsisakė. O, nepraėjus nė metams, mirė Johanesburgo ligoninėje.
Jos kremuoti palaikai ilsisi Johanesburgo Bramfonteino kapinių Atminimo sienoje.
Dar jos bei Hermano Kalenbacho atminimas įamžinti garsiajame aštuonias Oskaro statulėles, trisdešimt kitų apdovanojimų, šešiolika nominacijų pelniusiame režisieriaus Ričardo Atenboro 1982 metų filme „Gandis“.
Kadrai iš R. Atenboro 1982 metų filmo „Gandis“. Aktorių įkūnyti Sonia Šlesin, Hermanas Kalenbachas
Stories from Plungyan – Harwood and Sher
Plungiškiai. Serai Entonis Šeras ir Ronaldas Harvudas
Plungiškiai. Serai Entonis Šeras ir Ronaldas Harvudas
by Eugenijus Bunka
eugenijusbunka@gmail.com
Google Translate
Didžiojoje Britanijoje režisieriaus Endžio de Emmonio sukurtame „Dievas teisme“ („Good on Trial“) filme pradžioje pasirodo rabiną Akibą vaidinantis Entonis Šeras (Antony Sher). Pasirodo ir tyli. Jeigu tokio lygio aktorius neprataria nė žodžio, reikia laukti filmo pabaigos ir tikėtis, kad pagal režisieriaus sumanymą jis trinktels taip, kad maža nepasirodys.
Veiksmas vyksta Aušvico koncentracijos stovyklos viename barake, kuriame sugrūsti žydai žaidžia priešmirtinį žaidimą – teisia Dievą, kaltindami jį sulaužiusį pažadą rūpintis savo išrinktąja tauta.
Kadras iš filmo „Dievas teisme“. Rabinas Akiba – Entonis Šeras
Filmo veiksmas – rabino Akibos monologo laukimas. Entonio Šero nepažįstantis žiūrovas tai suvokia tik tada, kai jis prabyla. „Dievas nėra geras. Jis niekada nebuvo geras. Jis tik buvo mūsų pusėje… Dievas nėra geras, jis tik stiprus. Jis dabar prieš mus. Bet jis vis dar Dievas… Bet jau ne mūsų Dievas… Jis tapo mūsų priešu… Dabar jis sudarė sandėrį su kažkuo kitu“,- visa savo talento jėga, už kurią ir nuopelnus dramaturgijai Didžiosios Britanijos karalienė suteikė sero titulą, byloja Entonis Šeras – rabinas Akiba.
Tai verčia patikėti, jog visą gyvenimą su Dievu bendraujantis žmogus jį pažįsta ir žino, kaip yra iš tikrųjų.
Entonis Šeras
Paties Entonio Šero gyvenimą irgi galima vertinti kaip pažinimo kelią. Plungėje giminės šaknis turintis, Emanuelio ir Mardžeri Šerų šeimoje Pietų Afrikos Respublikoje gimęs Entonis rašė, kad, devyniolikos metų atvažiavęs į Angliją mokytis aktorystės, iškart suvokė du dalykus: baltosios rasės viršenybės prieš juodaodžius Pietų Afrikos Respublikos gyventojus neteisybę ir būtinybę dėl karjeros slėpti savo žydišką kilmę bei homoseksualumą.
Teatre buvo pilna gėjų, tačiau nė vienas to nerodė. Tą patį darė ir Entonis. O slėpdamas savo gyvenimo Pietų Afrikos Respublikoje tarpsnį, jis iškart prarado tenykštį anglų kalbos akcentą ir sakydavo, jog kilęs iš Londono Hampstedo rajono.
Tačiau viskas liko jame.
1982 m. įstojęs į Karališkąjį Šekspyro teatrą, vaidinęs beveik šimtą vaidmenų teatre, kino ir televizijos filmuose, du kartus pelnęs vieną labiausiai Didžiojoje Britanijoje vertinamų Lorenso Olivje premiją, tapęs rašytoju ir teatro režisieriumi, mėgstamiausiu princo Čarlzo aktoriumi, Entonis Šeras sugrįžo į save. Jis ir jo partneris bei bendradarbis Gregoris Doranas tapo viena iš pirmųjų gėjų porų, pradėjusių civilinę partnerystę Jungtinėje Karalystėje.
Tam reikėjo didžiulės drąsos, nes Anglijoje homoseksualumas buvo dekriminalizuotas tik 1967 metais. Dar buvo gyvas prisiminimas, kaip valdžia susidorojo net su Alanu Turingu, kuris II pasaulinio karo metu iššifravo garsiosios vokiečių Enigmos siunčiamus pranešimus. Anot istorikų, A. Turingas karą Europoje sutrumpino dvejais metais, išgelbėjo 14 milijonų gyvybių, tačiau turėjo pasirinkti bausmę: kalėjimą arba cheminę kastraciją. Pasirinkęs pastarąją, jis nusižudė.
Dar buvo garsi homoseksualaus aktoriaus Džono Gilgudo (Jono Gelgaudo) byla, ir tik kolegų bei jo talento gerbėjų palaikymas išgelbėjo jį nuo kalėjimo.
2001 m. Entonis Šeras pasirinko vaidmenį savo pusbrolio Ronaldo Harvudo (Ronald Harwood) pjesėje “Malerio atsivertimas“ ir sakė, kad kompozitoriaus, aukojančio savo tikėjimą dėl karjeros, istorija įkūnija jo paties kova už tapatybę.
Ronaldas Harvudas – irgi plungiškio vaikas, gimęs Pietų Afrikos Respublikoje, irgi išvažiavęs į Londoną siekti aktoriaus karjeros, bet pasukęs rašytojo, dramaturgo keliu ir taip pat kaip ir Entonis Šeras už nuopelnus teatrui pelnęs Didžiosios Britanijos sero titulą.
Prieš penkiolika metų vaikystės draugo Abelio Levito pakviestas jis lankėsi Plungėje ir, anot Abelio, susitikime su rajono meru Algirdu Pečiuliu ištarė tai, kas šiandien labai aktualu: „Pone mere,- sakė Ronaldas Harvudas, – žinau, kad turite biudžeto sunkumų, bet kad ir ką darytumėte, prašau, nemažinkite savivaldybės biudžeto kultūrai. Tai pakenktų visiems“.
Regis, tai tipiškas kultūrininko požiūris, kuris formuojasi ne per vieną dieną.
Vėlgi Abelis Levitas prisimena, kad, nuo mažų dienų draugavę, bet nežinoję, kad jų anksti mirę tėvai Isakas Horvičius ir Luisas Levitas yra plungiškiai, abu linko į aktorystę. Ronaldas mokykloje rinko visų joje vykusių konkursų laurus ir, gavęs mokyklos baigimo pažymėjimą iškart išskrido į Londoną įgyvendinti savo svajonę.
Tačiau jo mama nepajėgė finansiškai remti sūnaus mokslų, todėl, studijuodamas Karališkoje dramos meno akademijoje, Ronaldas susirado ir darbą: tapo garsaus to meto aktoriaus sero Donaldo Halfito asistentu. Bet tai netiko Akademijai, todėl mokslus teko mesti, liko tik darbas, prisiminimai apie kurį pagimdė garsią Ronaldo Harvudo pjesę, o vėliau ir filmą „Aprengėjas“.
Viso iš po Ronaldo Harvudo plunksnos pasaulį iki šiol išvydo per dvidešimt pjesių, dvidešimt scenarijų filmams, per trisdešimt grožinės ir dokumentinės literatūros kūrinių.
Ronaldas Harvudas su „Oskaru“
Plačiai jo vardas nuskambėjo po to, kai 2002 metais už scenarijų kino filmui „Pianistas“ jam atiteko „Oskaras“ – garsiausias kino pasaulio apdovanojimas. 2007 metais „Oskarui“ buvo nominuotas pagal Ronaldo scenarijų sukurtas dar vienas filmas „Skafandras ir drugelis“, pasakojantis vėlgi tikrą istoriją apie insultą patyrusį, vien kairės akies mirktelėjimais knygą padiktavusį žurnalistą.
Kaip tik tarp šių datų Ronaldas Harvudas – pirmasis tokio lygio autorius ir buvo Plungėje, susitiko su rajono vadovais, moksleiviais, Žemaičių dailės muziejaus lankytojais.
Vaikystės draugai Abelis Levitas (kairėje) ir Ronaldas Harvudas Kaušėnuose 2005 metais
Po jo vizito Abelis Levitas Saulės gimnazijos Tolerancijos centro vadovei Danutei Serapinienei pasiūlė rengti kasmetinius Ronaldo Harvudo vardo moksleivių meninės raiškos konkursus, kurie tęsiami iki šiol ir sulaukia dalyvių iš visos Lietuvos bei paties Ronaldo Harvudo dėmesio.
Ronaldas Harvudas su plungiškiais Saulės gimnazijoje
Pabaigai – Liudvikos Pociūnienės straipsnio “Aš dūstu…“, spausdinto prieš metus bernardinai.lt citata apie du filmus, kuriems scenarijus parašė Ronaldas Harvudas: „Kalbant apie dramatiškiausius XX a. istorijos dalykus, norėčiau pasilikti prie stebėtinai nešališko Romano Polanskio „Pianisto“ ,, … bei Istvano Sabo „Taking sides“ su Harvey Keiteliu. Filmo pavadinimas lietuviškai išverstas „Apsisprendimas“, nors galėtų būti verčiamas ir kaip „Šališkumas“. Mano galva, tai – privaloma programa visiems, norintiems ištarti savo žodį Antrojo pasaulinio karo ir pokario tema kine“.
Stories from Rietavas – Mendel Kaplan
Mendelio Kaplano nostalgija
Mendelio Kaplano nostalgija
by Eugenijus Bunka
eugenijusbunka@gmail.com
Ne mokslu, o labiau jausmais paremta pusiau fantastinė teorija sako, kad nostalgija (gr. nostos – grįžimas + algos – kančia, skausmas), kuria esame pratę vadinti Tėvynės ilgesį, gimsta todėl, kad dar mamos įsčiose ir tik gimęs žmogaus kūnas prisitaiko prie gimtosios aplinkos poveikio. O kai perkeliamas į kitokią, ima priešintis ir reikalauti grąžinti į jam įprastą. Tas pasipriešinimas ir sukelia dvasinę kančią, kurią jaučia beveik kiekvienas.
Jei kūno sugrąžinti neįmanoma, žmogus kuria pasiilgtą aplinką kitoje vietoje ir bent taip bando nuraminti dvasinį skausmą.
Va, taip, pusiau rimtai galima būtų paaiškinti, kodėl Pietų Afrikos Respublikoje, Keiptaune atsirado Rietavo vardu pavadinta kavinė. Įkurta ji Holokausto centre, kuriame yra ir muziejus. O jame atkurtas žydiška Žemaitijos miestelio aplinka. Tokia, kokioje augo Giliogiryje ir Rietave gyvenę Mendelio Kaplano tėvai Rachelė ir Isakas.
Žydų muziejaus Keiptaune ekspozijoje atkurti Žemaitijos miestelio vaizdai
Rietavas (Riteve) – kavinė Keiptaune
Mendelis gimė jau Pietų Afrikos Respublikoje, bet, matyt, paveldėjo ir tėvų nostalgijos.Po jo mirties 2009 metų lapkričio devynioliktąją, Leisterio universitetas Anglijoje pranešime apie netektį rašė, jog daktaras Mendelis Kaplanas labai domėjosi lietuviška Pietų Afrikos žydų bendruomenės kilme, o, sužinojęs apie istorijos studijų mokyklos projektą kompiuterizuoti vargšų žydų duomenis laikinoje prieglaudoje, per kurią daugelis Lietuvos žydų migrantų keliavo į Keiptauną, skyrė keletą reikšmingų dotacijų universitetui, kad darbas būtų paspartintas.
Universitete sukurta duomenų bazė ir šiandien yra svarbus demografinių, genealoginių ir migracijos tyrimų šaltinis.
Rietaviškiai 2011 metais prie buvusios sinagogos pastatė Atminimo ženklą visai sunaikintai vietos žydų bendruomenei ir asmeniškai Mendeliui Kaplanui už Rietavo vardo garsinimą pasaulyje.
Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis ir Izraelio Jad Vašemo memorialo holokausto aukoms atminti atstovė Irit Abramski 2011 metais atidengė Atminimo ženklą Mendeliui Kaplanui ir visai Rietavo žydų bendruomenei
Vien išvardinti, ką M. Kaplanas nuveikė per savo gyvenimą, reikėtų nemenkos studijos, kurioje pirmiausia turėtų būti užrašyta, kad jis, perėmęs tėvo tvoras ir vielą gaminusias dirbtuves, tapo stambiausiu Pietų Afrikos Respublikoje plieno gamintoju. Verslas sukrovė jam milijardinius turtus, tačiau nepakeitė žmogaus sielos.
Didžiulę dali uždirbtų pinigų jis investuodavo ne gamybai plėsti, o į žmones.
Litvakams būdingą tikslo matymą ir užsispyrimą jo siekti Žydų agentūros Švietimo departamento generalinis direktorius ir artimas Mendelio Kaplano draugas Alanas Hofmanas apibūdino pasakodamas, jog Mendelis savo iniciatyva ir už savo pinigus žydų švietimu užsiėmė dar tada, kai tai nebuvo labai populiaru. Anot A. Hofmano, jis „buvo vienas iš tų, kurie kaip niekas kitas suprato, jei žydų švietimas nebus pagrindiniu darbu, nebus ir žydų tautos“.
Iš verslo gautais pinigais jis, kaip ir liepia žydų tradicija, tyliai, nesitikėdamas ir nelaukdamas populiarumo, garbės, reklamos, rėmė mokslo siekiančius varganų litvakų vaikus, steigė muziejus, fondus, žydiškas organizacijas tautai šviesti, jos paveldui saugoti, kurti geresnę ir fizinę, ir dvasinę aplinką. Ne sau, ne savo artimiesiems, bet visiems.
Mendelis Kaplanas artimai bendravo ir su Pietų Afrikos Respublikos Prezidentu Nelsonu Mandela, kuris, rodydamas pagarbą bendražygiui ir visai jo tautai, lankėsi Izraelyje, kaip garbingas svečias dalyvavo Žydų muziejaus Keiptaune atidaryme. Didelė, net labai didelė tikimybė, jog Mendelis Kaplanas jam paaiškino, kodėl kavinė pavadinta Rietavo vardu. Regis, smulkmena, bet kai apie rietaviškius sužino vienas populiariausių valstybės vadovų, tai vadinama itin vykusia viešųjų ryšių akcija.
Pietų Afrikos Respublikos Prezidentas Nelsonas Mandela ir Mendelis Kaplanas
Žinoma, kai kam dėl jos nei šilta, nei šalta, tačiau vis tiek savimeilę kuteną.
O dar Mendelis Kaplanas, vos tik atsivėrė geležinė uždanga, surinko giminės šaknis buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje Rusijoje, Baltarusijoje, Šeduvoje, Krakėse, Rietave turinčius artimuosius ir atskraidino juos Lietuvon. Tuo metu tai buvo taip neįprasta, kad kelionėje autobusu mūsų šalies keliais juos lydėjo policijos ekipažas.
Mendelis Kaplanas tada atvežė jo iniciatyva išleistą knygą „Rietavas – žydiškas štetlas Lietuvoje“, kurią vėliau iš anglų kalbos išvertė bei išspausdino Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas ir padovanojo rietaviškiams.
Be stulbinančių pasiekimų versle, labdaringoje veikloje, vadovaujant daugybei svarbių bei įtakingų visuomeninių organizacijų ar bent dalyvaujant jose, Mendelis Kaplanas dar ir rašė knygas. Viena jų – „Nuo štetlo (miestelio) iki plieno gamybos“. Knygos beveik neįmanoma nusipirkti, nes Amazon prekyboje ji buvo populiariausių pirkinių šimtuke, tačiau rietaviškių savimeilę vėlgi turėtų kutenti žinia, kad knygos pavadinime „shtetl“ pakeisti į „Rietavo“, nebūtų didelė nuodėmė. Plungiškiai turi Kazimiero Pabedinsko knygą „Nuo Plungės iki Maroko“, o rietaviškiai – panašią Mendelio Kaplano.
Mendelio Kaplano knygos „Nuo štetlo iki plieno gamybos“ ir „Žydų šaknys Pietų Afrikos ekonomikoje“. Pirmosios knygos viršelyje matosi Rietavo sinagoga
Bet kliuvo ir visai Lietuvai. Žinant, kad apie aštuoniasdešimt procentų žydų Pietų Afrikos Respublikoje – išeiviai iš Lietuvos bei jų palikuoniai, kita Mendelio Kaplano knyga „Žydų šaknys Pietų Afrikos ekonomikoje“ – apie mūsiškius, litvakus.
Dar prisimenant, kad Mendelis Kaplanas buvo aistringas regbio gerbėjas ir rėmėjas, o Pietų Afrikos Respublikos rinktinė nuo 1995 metų tris kartus tapo pasaulio čempione, du kartus laimėjo bronzinius apdovanojimus, vėlgi galime šyptelėti, jog tose pergalėse yra ir dalelė Lietuvos.
Ir apskritai, visame pasaulyje yra Lietuvos dalelė. O joje – ir gabalėliai Plungės, Rietavo ir visų Lietuvos miestų bei miestelių. Dažniausiai – išaugusių nostalgiškoje litvakų aplinkoje.
Stories From Plungyan 1 – Jankelis Simonas Bloch
Keturios plungiškio Jankelio Simono Blocho kartos
Keturios plungiškio Jankelio Simono Blocho kartos
Jankelis Simonas Blochas
By Eugenijus Bunka
eugenijusbunka@gmail.com
1898 metų gegužės keturioliktą Plungėje, dažytojo bei kurpininko Leizerio ir Chajos Blochų šeimoje gimė Jankelis Simonas. Nieko nuostabaus, kad jis taip pat tapo kurpininku, bet prieš tai nuo vienuolikos iki penkiolikos metų mokėsi šokti.
Iki šiol neteko girdėti, kad Plungėje dar iki Pirmo pasaulinio karo buvo šokių mokykla, bet tą faktą reikia pripažinti, nes Jankelio Simono gyvenime ji suvaidino itin svarbų vaidmenį.
Bet tai bus vėliau, o tada, 1913-aisiais, būdamas vos penkiolikos, išvažiavo į Varnius dirbti batsiuviu, o po šešerių metų ir vesti vietinio batsiuvio dukrą Zisę Sandler.
Jankelis Simonas Blochas su žmona Zise, regis, dar Varniuose
Porai sekėsi neblogai, be kasdienio darbo jie abu dar ir vaidino vietiniame teatre, ir sukosi žydiškų tautinių šokių ratelyje. Ką gali žinoti, gal šoko ir žemaitiškus, nes tokių pavyzdžių bent jau Plungėje yra. Dalia Vaitkutė, draugavusi su bendraklase, malūnininko ir pirmos Plungės elektrinės savininko Hackelio Zakso dukra Haika, pasakojo, kad draugė apsirėdydavo žemaitiškais tautiniais rūbais ir šokdavo gimnazijos ar miesto šventėse.
O Varniuose Jankeliui Simonui ir Zisei gimė penki vaikai. Deja, du mirė dar mažyčiai.
Didžiojon Britanijon nutekėjusi Zisės sesuo Poli, 1920 metais persikėlė gyventi į Australiją, kvietė atvažiuoti ir varniškius, atsiuntė visus imigruoti į šalį reikalingus dokumentus.
Bet 1930 metais Australijon išplaukė vienas Jankelis Simonas. Kaip ir daugelis žydų emigrantų iš Lietuvos, iš pradžių susirado darbo, paruošė buitį visai šeimai. Nebuvo lengva, bet po trejų metų visi vėl buvo kartu.
Australijoje tapęs Džeku Blochu ir ieškodamas darbo pagal specialybę, vienoje parduotuvėje išvydęs baleto batelius, jis nutarė, jog tai – jam: batsiuviui, šokėjui, aktoriui, muzikantui.
Sidnėjaus Padingtono rajone, Oksfordo gatvėje jis išsinuomojo nedideles dirbtuves ir Sidnėjaus baleto mokyklos mokiniams pagal užsakymus siuvo jiems reikalingus batelius, vėliau – batus rusų, airių, škotų šokių šokėjams.
Užsakovai buvo patenkinti, verslas sekėsi. 1936 metais Jankelis Simonas dirbtuves perkėlė arčiau Sidnėjaus centro, į didesnes patalpas Darlingharste, Teiloro aikštėje.
Trisdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais Australijoje virė kultūrinis gyvenimas, baleto trupės iš viso pasaulio važiavo atrasti naujo žemyno ir naujų žiūrovų. Andre Levitovo trupėje, pulkininko de Bazilio rusų balete iš Monte Karlo Jankelio Simono siūtus batelius avėjo garsiausi to meto šokėjai.
Taigi. Pirmoji „BLOCH“ baleto batų pora buvo sukurta žvakių šviesoje 1932 metais, o šiandien jau trys kartos tęsia plungiškio Jankelio Simono pradėtą darbą ir neapleidžia vienų geriausių pasaulyje baleto batelių gamintojų pjedestalo.
Beti Bloch-Vilkenfeld
Jankelio Simono dukra Bracha gimė Varniuose, į Australiją atvažiavo 1933 metais, mirė sulaukusi aštuoniasdešimt septynerių.
Beti Bloch-Vilkenfeld
Kai rusų baleto šokėjai atvažiuodavo į Sidnėjų, jos tėvas pasisiūlydavo jiems vertėjauti, bet kartu ir rinkdavo užsakymus puantams, kuriuos girdavo kaip stiprius ir ilgaamžius. Su juo dažnai būdavo ir Brachos vardą į Beti pakeitusi duktė. Kol tėvas bendraudavo su šokėjais ir jų vadovais, ji spindinčiomis akimis stebėdavo spektaklius iš užkulisių.
1953 metais ištekėjusi už Geršono Vilkenfeldo, ji dirbo žydų švietimo taryboje, dėstytojavo Morijos koledže, bet netrukus prisijungė prie tėvo ir brolių verslo, tačiau visą gyvenimą tęsė švietėjišką darbą ne tik asmeniškai, bet ir dosniai ji remdama, buvo Montefiore švietimo sistemos pradininke Australijoje.
Iki šiol ji prisimenama kaip „labai gerbiama visuomenės atrama“, „ori ir žavi“, Australijos žydų bendruomenėje palikusi gilų pėdsaką.
Džudi Vilkenfeld
Varniškės Brachos-Beti dukra ir Jankelio Simono anūkė Džudi viename interviu pasakojo, kad ji nuo mažens jautėsi esanti menininkė, bet pasirinko pedagogines studijas. Tačiau kai gimė jos pirmasis sūnus, sumanė sukurti jam „interaktyvią knygą“. Ją pamačiusios, kitos mamos irgi užsinorėjo kažko panašaus.
Antrojo sūnaus tryliktam gimtadieniui Džudi vėl padarė meno kūrinį-knygą, o po jos atsiradimo – ir save kaip menininkę.
Žodžiais jos kūrinius sunku apibūdinti, juos reikia pamatyti. Džudi apie pasaulį, gyvenimą pasakoja ne potėpiais, o daiktais, kalbančiais apie žmones, jų santykius, įvykius – visą pasaulį ir jame verdantį aistrų, gėrio ir blogio, grožio ir juodulių, šviesos ir šešėlių katilą.
Džudi Vilkenfeld ir jos kūriniai
Prieš atvažiuodama aplankyti senelio gimtinę, Jakovui Bunkai ji parašė laišką, papasakojo apie savo giminę, o pabaigoje vienu trumpu sakiniu kukliai užsiminė „Aš taip pat esu menininkė“.
Tuo tarpu Google paieškos sistemoje apie ją yra beveik šimtas tūkstančių įrašų. Jos darbų paroda garbę darytų ne tik Žemaičių dailės muziejui, tačiau ir bet kuriai Europos galerijai.
Tal Vilkenfeld
Trisdešimt ketverių metų Džudi dukra ir Jankelio Simono proanūkė Tal savo mamą pagal įrašus Google paieškos sistemoje lenkia dvigubai. Bet muzikantė ir dainininkė šiame garsiai rėkančiame ir gaivališkai šėlstančiame pasaulyje primena su karštakošiu italų lyginamą žemaitį.
Tačiau sėkmes muzikos padangėje ji raško vieną po kitos. Kaip teigia apžvalgininkai, jai gali pavydėti ir keturiasdešimt metų už ją vyresnės muzikos legendos, su kuriomis ji ne tik kartu groja, bet ir bendrauja.
Tal Vilkenfeld (Tal Wilkenfeld)
Tal sako, jog mėgsta panirti į save, kitaip tariant, medituoti, mokėsi to ir bendraudama su Leonardu Koenu (Leonard Kohen). Tikriausiai – nežinodama, kad ir ši legenda giminystės ryšiais susijusi su Plunge.
Su savo pirmu 2007 metų albumu „Transformacija“ („Transfomation“), beatodairiška drąsa ir sunkiu darbu įsiveržusi į pramogų pasaulį, Tal gali pasigirti ne tik populiarumu, bet ir bendrais koncertais su jos talentą įvertinusiais to pasaulio lyderiais Čiku Corea (Chik Corea), Herbu Hankoku (Herbie Hancock), Rajanu Adamsu (Ryan Adams), Džonu Majeriu (John Mayer), Princu, gitaros virtuozu Džefu Beku (Jeff Beck).
Kai žvelgi į šėlstančią pilnutėlės arenos sceną išeinančią Tal, vaidenasi, jog matai tik savimi pasikliaujantį iš Plungės per Varnius į Australiją žemaitiškai ramiai išlipantį jos prosenelį Jankelį Simoną Blochą.
O tuo tarpu tarptautinis moterų muzikos susivienijimas su pasididžiavimu pranešė, kad „She Rocks“ apdovanojimuose pagerbta dainininkė, dainų autorė ir bosinės gitaros virtuozė Tal Vilkenfeld, kurios albumas „Love Remains“ 2019 m. pradžioje buvo geriausias.