Stories from Rietavas – Mendel Kaplan

Mendelio Kaplano nostalgija

Mendelio Kaplano nostalgija

by Eugenijus Bunka

eugenijusbunka@gmail.com

Ne mokslu, o labiau jausmais paremta pusiau fantastinė teorija sako, kad nostalgija (gr. nostos – grįžimas + algos – kančia, skausmas), kuria esame pratę vadinti Tėvynės ilgesį, gimsta todėl, kad dar mamos įsčiose ir tik gimęs žmogaus kūnas prisitaiko prie gimtosios aplinkos poveikio. O kai perkeliamas į kitokią, ima priešintis ir reikalauti grąžinti į jam įprastą. Tas pasipriešinimas ir sukelia dvasinę kančią, kurią jaučia beveik kiekvienas.

Jei kūno sugrąžinti neįmanoma, žmogus kuria pasiilgtą aplinką kitoje vietoje ir bent taip bando nuraminti dvasinį skausmą.

Va, taip, pusiau rimtai galima būtų paaiškinti, kodėl Pietų Afrikos Respublikoje, Keiptaune atsirado Rietavo vardu pavadinta kavinė. Įkurta ji Holokausto centre, kuriame yra  ir muziejus. O jame atkurtas žydiška Žemaitijos miestelio aplinka. Tokia, kokioje augo Giliogiryje ir Rietave gyvenę  Mendelio Kaplano tėvai Rachelė ir Isakas.    

Žydų muziejaus Keiptaune ekspozijoje atkurti Žemaitijos miestelio vaizdai

Rietavas (Riteve) – kavinė Keiptaune

Mendelis gimė jau Pietų Afrikos Respublikoje, bet, matyt, paveldėjo ir tėvų nostalgijos.Po jo mirties 2009 metų lapkričio devynioliktąją, Leisterio universitetas Anglijoje pranešime apie netektį rašė, jog daktaras Mendelis Kaplanas labai domėjosi lietuviška Pietų Afrikos žydų bendruomenės kilme, o, sužinojęs apie istorijos studijų mokyklos projektą kompiuterizuoti vargšų žydų duomenis laikinoje prieglaudoje, per kurią daugelis Lietuvos žydų migrantų keliavo į Keiptauną, skyrė keletą reikšmingų dotacijų universitetui, kad darbas būtų paspartintas.

Universitete sukurta duomenų bazė ir šiandien yra svarbus demografinių, genealoginių ir migracijos tyrimų šaltinis.

Rietaviškiai 2011 metais prie buvusios sinagogos pastatė Atminimo ženklą visai sunaikintai vietos žydų bendruomenei ir asmeniškai Mendeliui Kaplanui už Rietavo vardo garsinimą pasaulyje.

Rietavo savivaldybės  meras Antanas Černeckis ir Izraelio Jad Vašemo memorialo holokausto aukoms atminti atstovė Irit Abramski 2011 metais atidengė Atminimo ženklą Mendeliui Kaplanui ir visai Rietavo žydų bendruomenei

Vien išvardinti, ką M. Kaplanas nuveikė per savo gyvenimą, reikėtų nemenkos studijos, kurioje pirmiausia turėtų būti užrašyta, kad jis, perėmęs tėvo tvoras ir vielą  gaminusias dirbtuves, tapo stambiausiu Pietų Afrikos Respublikoje plieno gamintoju. Verslas sukrovė jam milijardinius turtus, tačiau nepakeitė žmogaus sielos.

Didžiulę dali uždirbtų pinigų jis investuodavo ne gamybai plėsti, o į žmones.

Litvakams būdingą tikslo matymą ir užsispyrimą jo siekti Žydų agentūros Švietimo departamento generalinis direktorius ir artimas Mendelio Kaplano draugas Alanas Hofmanas apibūdino pasakodamas, jog Mendelis savo iniciatyva ir už savo pinigus žydų švietimu užsiėmė dar tada, kai tai nebuvo labai populiaru. Anot A. Hofmano, jis „buvo vienas iš tų, kurie kaip niekas kitas suprato, jei žydų švietimas nebus pagrindiniu darbu, nebus ir žydų tautos“.

Iš verslo gautais pinigais jis, kaip ir liepia žydų tradicija, tyliai, nesitikėdamas ir nelaukdamas populiarumo, garbės, reklamos, rėmė mokslo siekiančius varganų litvakų vaikus, steigė muziejus, fondus, žydiškas organizacijas tautai šviesti, jos paveldui saugoti, kurti geresnę ir fizinę, ir dvasinę aplinką. Ne sau, ne savo artimiesiems, bet visiems.

Mendelis Kaplanas artimai bendravo ir su Pietų Afrikos Respublikos Prezidentu Nelsonu Mandela, kuris, rodydamas pagarbą bendražygiui ir visai jo tautai, lankėsi Izraelyje, kaip garbingas svečias dalyvavo Žydų muziejaus Keiptaune atidaryme. Didelė, net labai didelė tikimybė, jog Mendelis Kaplanas jam paaiškino, kodėl kavinė pavadinta Rietavo vardu. Regis, smulkmena, bet kai apie rietaviškius sužino vienas populiariausių valstybės vadovų, tai vadinama itin vykusia viešųjų ryšių akcija.

Pietų Afrikos Respublikos Prezidentas Nelsonas Mandela ir Mendelis Kaplanas

Žinoma, kai kam dėl jos nei šilta, nei šalta, tačiau vis tiek savimeilę kuteną.

O dar Mendelis Kaplanas, vos tik atsivėrė geležinė uždanga, surinko giminės šaknis buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje Rusijoje, Baltarusijoje, Šeduvoje, Krakėse, Rietave turinčius artimuosius ir atskraidino juos Lietuvon. Tuo metu tai buvo taip neįprasta, kad kelionėje autobusu mūsų šalies keliais juos lydėjo policijos ekipažas.

Mendelis Kaplanas tada atvežė jo iniciatyva išleistą knygą „Rietavas – žydiškas štetlas Lietuvoje“, kurią vėliau iš anglų kalbos išvertė bei išspausdino Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas ir padovanojo  rietaviškiams.

Be stulbinančių pasiekimų versle, labdaringoje veikloje, vadovaujant daugybei svarbių bei įtakingų visuomeninių organizacijų ar bent dalyvaujant jose, Mendelis Kaplanas dar ir rašė knygas. Viena jų – „Nuo štetlo (miestelio) iki plieno gamybos“. Knygos beveik neįmanoma nusipirkti, nes Amazon prekyboje ji buvo populiariausių pirkinių šimtuke, tačiau rietaviškių savimeilę vėlgi turėtų kutenti žinia, kad knygos pavadinime „shtetl“ pakeisti į „Rietavo“, nebūtų didelė nuodėmė. Plungiškiai turi Kazimiero Pabedinsko knygą „Nuo Plungės iki Maroko“, o rietaviškiai – panašią Mendelio Kaplano.   

Mendelio Kaplano knygos „Nuo štetlo iki plieno gamybos“ ir „Žydų šaknys Pietų Afrikos ekonomikoje“. Pirmosios knygos viršelyje matosi Rietavo sinagoga

Bet kliuvo ir visai Lietuvai. Žinant, kad apie aštuoniasdešimt procentų žydų Pietų Afrikos Respublikoje – išeiviai iš Lietuvos bei jų palikuoniai, kita Mendelio Kaplano knyga „Žydų šaknys Pietų Afrikos ekonomikoje“ – apie mūsiškius, litvakus.

Dar prisimenant, kad Mendelis Kaplanas buvo aistringas regbio gerbėjas ir rėmėjas, o Pietų Afrikos Respublikos rinktinė nuo 1995 metų tris kartus tapo pasaulio čempione, du kartus laimėjo bronzinius apdovanojimus, vėlgi galime šyptelėti, jog tose pergalėse yra ir dalelė Lietuvos.

Ir apskritai, visame pasaulyje yra Lietuvos dalelė. O joje – ir gabalėliai Plungės, Rietavo  ir visų Lietuvos miestų bei miestelių. Dažniausiai – išaugusių nostalgiškoje litvakų aplinkoje.

 

Stories From Plungyan 1 – Jankelis Simonas Bloch

Jankelis
Keturios plungiškio Jankelio Simono Blocho kartos

Keturios plungiškio Jankelio Simono Blocho kartos

Jankelis Simonas Blochas

By Eugenijus Bunka

eugenijusbunka@gmail.com

1898 metų gegužės keturioliktą Plungėje, dažytojo bei kurpininko Leizerio ir Chajos Blochų šeimoje gimė Jankelis Simonas. Nieko nuostabaus, kad jis taip pat tapo kurpininku, bet prieš tai nuo vienuolikos iki penkiolikos metų mokėsi šokti.

Iki šiol neteko girdėti, kad Plungėje dar iki Pirmo pasaulinio karo buvo šokių mokykla, bet tą faktą reikia pripažinti, nes Jankelio Simono gyvenime ji suvaidino itin svarbų vaidmenį.

Bet tai bus vėliau, o tada, 1913-aisiais, būdamas vos penkiolikos, išvažiavo į Varnius dirbti batsiuviu, o po šešerių metų ir vesti vietinio batsiuvio dukrą Zisę Sandler.

Jankelis Simonas Blochas su žmona Zise, regis, dar Varniuose

Porai sekėsi neblogai, be kasdienio darbo jie abu dar ir vaidino vietiniame teatre, ir sukosi žydiškų tautinių šokių ratelyje. Ką gali žinoti, gal šoko ir žemaitiškus, nes tokių pavyzdžių bent jau Plungėje yra. Dalia Vaitkutė, draugavusi su bendraklase, malūnininko ir pirmos Plungės elektrinės savininko Hackelio Zakso dukra Haika, pasakojo, kad draugė apsirėdydavo žemaitiškais tautiniais rūbais ir šokdavo gimnazijos ar miesto šventėse.

O Varniuose Jankeliui Simonui ir Zisei gimė penki vaikai. Deja, du mirė dar mažyčiai.

Didžiojon Britanijon nutekėjusi Zisės sesuo Poli, 1920 metais persikėlė gyventi į Australiją, kvietė atvažiuoti ir varniškius, atsiuntė visus imigruoti į šalį reikalingus dokumentus.

Bet 1930 metais Australijon išplaukė vienas Jankelis Simonas. Kaip ir daugelis žydų emigrantų iš Lietuvos, iš pradžių susirado darbo, paruošė buitį visai šeimai. Nebuvo lengva, bet po trejų metų visi vėl buvo kartu.

Australijoje tapęs Džeku Blochu ir ieškodamas darbo pagal specialybę, vienoje parduotuvėje išvydęs baleto batelius, jis nutarė, jog tai – jam: batsiuviui, šokėjui, aktoriui, muzikantui.

Sidnėjaus Padingtono rajone, Oksfordo gatvėje jis išsinuomojo nedideles dirbtuves ir Sidnėjaus baleto mokyklos mokiniams pagal užsakymus siuvo jiems reikalingus batelius, vėliau – batus rusų, airių, škotų šokių šokėjams.

Užsakovai buvo patenkinti, verslas sekėsi. 1936 metais Jankelis Simonas dirbtuves perkėlė arčiau Sidnėjaus centro, į didesnes patalpas Darlingharste, Teiloro aikštėje.

Trisdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais Australijoje virė kultūrinis gyvenimas, baleto trupės iš viso pasaulio važiavo atrasti naujo žemyno ir naujų žiūrovų. Andre Levitovo trupėje, pulkininko de Bazilio rusų balete iš Monte Karlo Jankelio Simono siūtus batelius avėjo garsiausi to meto šokėjai.

Taigi. Pirmoji „BLOCH“ baleto batų pora buvo sukurta žvakių šviesoje 1932 metais, o šiandien jau trys kartos tęsia plungiškio Jankelio Simono pradėtą darbą ir neapleidžia vienų geriausių pasaulyje baleto batelių gamintojų pjedestalo.

Beti Bloch-Vilkenfeld

Jankelio Simono dukra Bracha gimė Varniuose, į Australiją atvažiavo 1933 metais, mirė sulaukusi aštuoniasdešimt septynerių.

Beti Bloch-Vilkenfeld

Kai rusų baleto šokėjai atvažiuodavo į Sidnėjų, jos tėvas pasisiūlydavo jiems vertėjauti, bet kartu ir rinkdavo užsakymus puantams, kuriuos girdavo kaip stiprius ir ilgaamžius. Su juo dažnai būdavo ir Brachos vardą į Beti pakeitusi duktė. Kol tėvas bendraudavo  su šokėjais ir jų vadovais, ji spindinčiomis akimis stebėdavo spektaklius iš užkulisių.

1953 metais ištekėjusi už Geršono Vilkenfeldo, ji dirbo žydų švietimo taryboje, dėstytojavo Morijos koledže, bet netrukus prisijungė prie tėvo ir brolių verslo, tačiau visą gyvenimą tęsė švietėjišką darbą ne tik asmeniškai, bet ir dosniai ji remdama, buvo Montefiore švietimo sistemos pradininke Australijoje.

Iki šiol ji prisimenama kaip „labai gerbiama visuomenės atrama“, „ori ir žavi“, Australijos žydų bendruomenėje palikusi gilų pėdsaką.

Džudi Vilkenfeld

Varniškės Brachos-Beti dukra ir Jankelio Simono anūkė Džudi viename interviu pasakojo, kad ji nuo mažens jautėsi esanti menininkė, bet pasirinko pedagogines studijas. Tačiau kai gimė jos pirmasis sūnus, sumanė sukurti jam „interaktyvią knygą“. Ją pamačiusios, kitos mamos irgi užsinorėjo kažko panašaus.

Antrojo sūnaus tryliktam gimtadieniui Džudi vėl padarė meno kūrinį-knygą, o po jos atsiradimo – ir save kaip menininkę.

Žodžiais jos kūrinius sunku apibūdinti, juos reikia pamatyti. Džudi apie pasaulį, gyvenimą pasakoja ne potėpiais, o daiktais, kalbančiais apie žmones, jų santykius, įvykius – visą pasaulį ir jame verdantį aistrų, gėrio ir blogio, grožio ir juodulių, šviesos ir šešėlių katilą.

Džudi Vilkenfeld ir jos kūriniai

Prieš atvažiuodama aplankyti senelio gimtinę, Jakovui Bunkai ji parašė laišką, papasakojo apie savo giminę, o pabaigoje vienu trumpu sakiniu kukliai užsiminė „Aš taip pat esu menininkė“.

Tuo tarpu Google paieškos sistemoje apie ją yra beveik šimtas tūkstančių įrašų. Jos darbų paroda garbę darytų ne tik Žemaičių dailės muziejui, tačiau ir bet kuriai Europos galerijai.

Tal Vilkenfeld

Trisdešimt ketverių metų Džudi dukra ir Jankelio Simono proanūkė Tal savo mamą pagal įrašus Google paieškos sistemoje lenkia dvigubai. Bet muzikantė ir dainininkė šiame garsiai rėkančiame ir gaivališkai šėlstančiame pasaulyje primena su karštakošiu italų lyginamą žemaitį.

Tačiau sėkmes muzikos padangėje ji raško vieną po kitos. Kaip teigia apžvalgininkai, jai gali pavydėti ir keturiasdešimt metų už ją vyresnės muzikos legendos, su kuriomis ji ne tik kartu groja, bet ir bendrauja.

Tal Vilkenfeld (Tal Wilkenfeld)

Tal sako, jog mėgsta panirti į save, kitaip tariant, medituoti, mokėsi to ir bendraudama su Leonardu Koenu (Leonard Kohen). Tikriausiai – nežinodama, kad ir ši legenda giminystės ryšiais susijusi su Plunge.

Su savo pirmu 2007 metų albumu „Transformacija“ („Transfomation“), beatodairiška drąsa ir sunkiu darbu įsiveržusi į pramogų pasaulį, Tal gali pasigirti ne tik populiarumu, bet ir bendrais koncertais su jos talentą įvertinusiais to pasaulio lyderiais Čiku Corea (Chik Corea), Herbu Hankoku (Herbie Hancock), Rajanu Adamsu (Ryan Adams), Džonu Majeriu (John Mayer), Princu, gitaros virtuozu Džefu Beku (Jeff Beck).

Kai žvelgi į šėlstančią pilnutėlės arenos sceną išeinančią Tal, vaidenasi, jog matai tik savimi pasikliaujantį iš Plungės per Varnius į Australiją žemaitiškai ramiai išlipantį jos prosenelį Jankelį Simoną Blochą.

O tuo tarpu tarptautinis moterų muzikos susivienijimas su pasididžiavimu pranešė, kad „She Rocks“ apdovanojimuose pagerbta dainininkė, dainų autorė ir bosinės gitaros virtuozė Tal Vilkenfeld, kurios albumas „Love Remains“ 2019 m. pradžioje buvo geriausias.

An Amazing DNA Discovery

 

Article in the Washington Post by Libby Copeland

She thought she was Irish — until a DNA test opened a 100-year-old mystery

She thought she was Irish — until a DNA test opened a 100-year-old mystery

How Alice Collins Plebuch’s foray into “recreational genomics” upended a family tree.

Source: www.washingtonpost.com/graphics/2017/lifestyle/she-thought-she-was-irish-until-a-dna-test-opened-a-100-year-old-mystery/?utm_term=.3af3f9300223

Book by Libby Copeland The Lost Family…

https://www.amazon.com/dp/B07WVDFVJS/ref=tsm_1_tp_tc

YouTube video of Alice Plebush’s appearance on the Today Show

Meet Alice Plebuch, A Woman Who Discovered That Her Father Was Switched At Birth | Megyn Kelly TODAY

Meet Alice Plebuch, A Woman Who Discovered That Her Father Was Switched At Birth | Megyn Kelly TODAY

Alice Plebuch always thought she was Irish-Catholic until a DNA test gave her startling news – and led her to uncover that her father had been switched at bi…

Source: youtu.be/ocvJnQfymek

Reconnecting to Alice Plebuch

3 January 2021

Hi Eli, 

Several years ago, you added my family’s story to Ziezmariai’s page. Until now, I haven’t seen a DNA match with you. My New Year’s surprise was to find you towards the top on my FTDNA list today! Although they put us at 2nd – 4th cousins, I understand that with endogamy, the relationship may be twice as far. 
 
Interesting, I see that we’re related through my grandmother, Ida Cott (neé Ides Zlata Kot) of Ziezmariai as match known descendants of her family, but not of my grandfather Sam Benson (Zalman Peskin). Since we last wrote, I’ve been able to discover a few more names and thought I’d pass them along to see if any sound familiar. 
 
Zlata’s father was Kopel KOT. He was, in some way involved in the lumbering business. I have no surname for his mother or any other woman on his line.  Her mother was Freyda “RATINSKY” according to her children and sister; however, I believe it was actually something along the lines of Rudnitsky as her father was Mordeche Maier Rudnitsky.  Her mother was Beila Chaya LEYBOVICH (or something that sounds similar. I believe Beila was from Belarus. 
 
I’m going to play with the DNA and see if I can ferret out any further information. Than you so much for your help in the past, maybe this is my opportunity to give back.
 

Alice

 
 

Plebuch

Piebush

Ziezmariai, Lithuania

Source: kehilalinks.jewishgen.org/ziezmariai/Piebush.html

Switched at Birth: Unraveling a Century-Old Mystery with DNA

Switched at Birth: Unraveling a Century-Old Mystery with DNA

The following is a guest post by Alice Plebuch demonstrating the potential of DNA testing.  When Alice first contacted me about two and a ha…

Source: www.yourgeneticgenealogist.com/2015/02/switched-at-birth-unravelling-century_27.html

Ziezmariai & Switched At Birth – tangential travel

Ziezmariai & Switched At Birth – tangential travel

tangential travel

Source: elirab.me/ziezmariai-switched-at-birth/

 

Witnessing Holocaust History: From Generation To Generation

Witnessing Holocaust History: From Generation To Generation – A New Global Project Partnership between WE ARE HERE! Perth, Australia, HAMEC Philadelphia and World ORT, London #education
From: Eli Rabinowitz
Date: Sat, 12 Dec 2020 

Orla Poland, 1921

About

Perth, Australia

This global program will start with 19 ORT schools on 27 January 2021, and will continue with more schools for Yom Hashoah through 8/9 April 2021
Website:
https://wah.foundation/witnessing-holocaust-history-from-generation-to-generation/

Press Statement from HAMEC:

 

 

WITNESSING HOLOCAUST HISTORY: FROM GENERATION TO GENERATION

WITNESSING HOLOCAUST HISTORY: FROM GENERATION TO GENERATION

HAMEC ORT WAH! Ruth Almy Intro 27 January 2021

Source: youtu.be/Fqm3R-h6RPE

Participating ORT Schools for the 27 January 2021 event are:

Country/ City Timezone School
Mexico/ Mexico City CST CIM-ORT
South Africa/ Cape Town SAST Herzlia
South Africa/Johannesburg SAST King David Victory Park High
Bulgaria/Sofia EEST Dimcho Debelianov Hebrew and English Language School
Netherlands/ Amsterdam CET JSG Maimonides
Spain/Madrid CET ORT Colegio Estrella Toledano
Russia/ St Petersburg MST ORT de Gunzburg Secondary School # 550 “Shorashim”
Russia/ Samara SST Samara ORT Secondary School# 42, “Gesher”
Russia/ Moscow MST ORT Tekhiya, Center of Education # 1311
Russia/Moscow MST ORT Moscow Technology School, Gymnasium # 1540
Russia/ Kazan MST ORT “Mishpahteinu” Secondary School # 12
Ukraine/ Chernivtsi EEST ORT Specialized School #41
Ukraine/ Kiev EEST Kiev ORT Educational Complex #141
Ukraine/ Odessa EEST ORT Secondary School # 94
Ukraine/ Zhaporozhie EEST ORT “Aleph” Jewish Gymnasium
Moldova/ Kishinev EEST ORT Technology Lyceum
Estonia/ Tallinn EEST ORT Tallinn Jewish School
Latvia/ Riga EEST ORT Network Jewish Secondary School
Lithuania/ Vilnius EEST Vilnius Sholom Aleichem ORT School

Bielski Reunion, Belarus

http://wah.foundation

For more info about this post, contact Eli Rabinowitz eli@elirab.com

The World Premiere of the four language Partisan Song

The World Premiere of the four language Partisan Song

Ellenbrook Secondary College & Carmel High SchoolAt Ellenbrook Secondary College5 August 2019

Source: youtu.be/iIJ-rC-DcWA

Perth Modern School, December 2019

Sir Ronald Harwood: Obit by Abel Levitt

Plunge, Lithuania

Sept 2020: planted by Eugenijus Bunka at Litvakland, Plateliai

Sir Ronald Harwood 

Source: en.wikipedia.org/wiki/Ronald_Harwood

The Ronald Harwood International Art Competition
 

The Tolerance Centre

More artwork to follow….

Abel Levitt on the passing of Sir Ronald Harwood from natural causes at his home in Sussex on 8 September 2020, at age 85.

Abel:

I would like to write specifically about Ronald’s connection to Plungyan in Lithuania and his visit there with his wife Natasha in 2005.

I grew up with Ronnie Horwitz. We started school at the Kings Road Primary School in 1941, in the same class of sub A. We completed our schooling at Sea Point Boys’ High in 1951. Throughout our school lives we were in the same class, at Kings Road, at Sea Point Junior and at Sea Point Boys’ High. We lived close to one another, Ronnie in Victoria Road Bantry Bay, and, I, 150 yards away in Brompton Avenue. We were in the Cubs and Scouts together at the 10th Green and Sea Point, We played tennis together, watched cricket at Newlands together, competed with one another at the Eisteddfods. 

At school, Ronnie took the lead in the school plays. He was outstanding. After we had finished writing our matric exams, Ronnie left for London, to study Dramatic Art, dropped out of the Royal Academy due to financial difficulties, and the rest, as they say, is history. A career of writing and leadership. We maintained a loose relationship, the occasional phone call when I was in London, but we did spend a day together after watching his acclaimed play “Taking Sides”.

It was whilst reading his novel “HOME” that I learned for the first time that Ronald’s father Isaac Horwitz had emigrated from Lithuania. In half a lifetime, our fathers’ ancestry was not a subject of discussion. Glenda and my journey to Lithuania had already began, when I read Ronnie’s book “Home” and discovered that both of our fathers were from Plungyan. I called Ronnie. “What about you and Natasha joining us in a trip to our shtetl Plungyan” I asked. The reply was immediate. And the date 25th May agreed upon, with our guide Regina to be our leader.

The meeting at the airport was emotional. Ronnie had recently been awarded the Oscar for writing the screenplay of what was to become a Holocaust Classic “The Pianist”. And here he was, with his dear wife Natasha, in Lithuania.

Our journey to Plungyan was via Kovno where we visited Eugenijus Bunka, the son of the “Last Jew in Plungyan”, and our friend and partner in our Plungyan ventures. Eugenijus was in hospital, recovering from an operation. He would not be with us on the upcoming welcome to the Oscar winner.

 Upon our arrival in the town our first stop was at the apartment of Yacovas Bunka. During the few years of Lithuanian independence from the Soviet occupation, Yacovas Bunka had welcomed some hundreds of Plungyaner Jews. Few would have been of the international stature of the writer, playwright, literary giant and Oscar winner as Ronald Harwood. There was an immediate warm relationship although Bunka spoke no English and Ronald did not understand Yiddish.

The following morning we proceeded to the mass graves, where 1800 Plungyan Jews had been murdered by the Germans and their Lithuanian Collaborators in July 1941. The mass graves in Plungyan are special .The acclaimed sculptor Bunka, together with his Lithuanian sculptor friends had carved the sculptures which stand as sentinels overlooking the mass graves. These mass graves in the Kausenai Forest have been described by some as the most impressive in the whole of Eastern Europe. Ronald did not have family who had remained in Lithuania, but he walked around, silent, as he absorbed the sanctity of the moment. He was profoundly moved. The photo of Ronald sitting quietly on a bench describes the emotion of the visit.

Our next visit was to the Saules Gymnasium. The headmaster Jouzas Milacius welcomed his important guests, the Harwood’s, in one of the multiple European languages that he spoke, but not a word of English. Jouzas is a true friend of ours, a man who was directly helpful when we proposed the establishment of a Tolerance Education Centre in his school.  The pupils were assembled in the hall, waiting for the guests to arrive. They were well prepared. Every class had seen the film, “The Pianist”, and had lessons about the Warsaw ghetto uprising. And here they were, seated and waiting to hear from Ronald. The students were riveted by Ronald’s charm and dynamic personality.

The questions were intelligent. These children had as a teacher Danute Serapiniene, a committed and sincere lady who since 1995 had been teaching children about the Holocaust and about the Jews who lived in their town Plunge.

In the evening there was an event at the local Ogynski Palace where Ronald addressed the intellectuals of the town, relating his experiences of working in Poland with the director of the film Roman Polansky. Again the audience interacted with his engaging and charismatic personality and interacted with many questions about the film.

The following morning was a scheduled meeting with the mayor of Plunge, all arranged by the school? We sat in the mayor’s office, listening to the usual welcome and niceties.

And then Ronald Harwood spoke. I remember his words very clearly. “Mr. Mayor, I know that you have difficulties with budgets. I appeal to you, whatever you do don’t reduce the budgets for culture. To do so will be to the detriment of your society.”

As we walked down the stairs at the conclusion of the meeting, Glenda looked at me, and I looked back at her. We were both thinking of the very same thing. That was to create an art competition, called “The Ronald Harwood Holocaust Art competition“. Ronald’s words to the mayor of Plunge had inspired us and since that time the Ronald Harwood Art Competition has grown from a local event, to a regional event and to a national event. The word “Art” has become “Arts” as all forms of art are part of the competition today. Painting, drawing, sculpture, drama, music and writing.

We were present at the 10th anniversary of the Ronald Harwood Arts Competition, held in the Plunge Town Hall. There was an exhibition of prize-winning art works from previous years and entries from throughout Lithuania. The International School in Vilnius arrived with two full busloads of children of all ages who took part in a musical play, in Lithuanian, English and Yiddish with

Vilna and the Holocaust as the theme.

On Friday night at our hotel in the nearby resort of Plateliai we had a traditional Friday night dinner with candle lighting and Kiddush. Our guests included teachers from the district.

Before leaving Plungyan we had a special visit to make. Living in the centre of the town was Kazys Vitkevicius and his wife. As a 14year old in 1941 Kazys had helped his mother to save Jewish girls. He did this by digging pits in which he hid the girls covered by branches, and bringing them food. Both his mother and Kazys were honoured by Yad Vashem and became Righteous among the Nations. Ronald and Natasha were visibly moved at the experience of meeting this special man.

And so back to Vilnius where Ronald addressed the students at the Sholem Aleichem Jewish Day School. Again, the subject was the movie The Pianist and once more the children at the school were enthralled by the charm and competence of the writer of the script of the film

The Harwoods returned to their home in London after an experience which Ronald told me was something beyond his expectations.

 For us, that experience of being with my lifelong friend in the land of the birth of our fathers, to witness the appreciation of the young people of the artistry of Ronald Harwood inspired us to talk about Tolerance Education and to display the winning art works from the Ronald Harwood competition in countries around the world, including South Africa and Lithuania.

Abel Levitt 

Eli with Glenda & Abel Levitt in Ra’anana, Israel – July 2017

———————

Sea Point High School 

Sea Point High School – Wikipedia

Sea Point High School, formerly Sea Point Boys High School, is a co-educational public high school in Main Road, Sea Point, Cape Town, South Africa. The school was established on 21 April 1884. In 1925, the senior grades were separated from the junior grades. In 1989, the school merged with Ellerslie Girls’ High School after becoming co-educational.

Sea Point Boys connected to Plunyan

  • Sir Ronald Harwood (Horwitz)
  • Sir Antony Sher
  • Abel Levitt
  • Eli Rabinowitz (KehilaLink manager)

Source: en.wikipedia.org/wiki/Sea_Point_High_School

The Last Jew in Plunge

Last Jew

Source: kehilalinks.jewishgen.org/plunge/Last_Jew.html

Source: kehilalinks.jewishgen.org/plunge/Home.html

 

Gintautas Rimeikis and Yolanta Mazhukne

   

Yolanta Mazhukne, Gintautas Rimeikis and Danutė Serapinienė 

With Gintautas Rimeikis, Yolanta Mazhukne and Danutė Serapinienė 

 

Keidan Commemoration 28 August 2020

Greetings to all our Keidaner community and friends!   

from Aryeh (Leonard) Shcherbakov
secretary of the Association of Keidaners in Israel

Israel July 2019

For those of you who are not members of the “Roots in Keidan” group on Facebook, and couldn’t attend the commemoration meeting, we send the following note. 

As you know, yesterday, Friday, August 28, 2020, we commemorated the 79th anniversary of extermination of our families, who were brutally slaughtered together with all Jewish community of Kėdainiai (Keidan) in one single day – on August 28, 1941. 

Two simultaneous commemoration ceremonies were held at 11:00, one – in Israel, by the memorial dedicated to the lost communities of Kėdainiai, Ariogala, Dotnuva, Krakės, and Šėta, at the old cemetery in Holon, another – in Lithuania, by the mass grave in Kėdainiai. 

The first one was conducted by a number of descendants of the Keidan Jewish community living in Israel, the second – by our Lithuanian friends in Kėdainiai, who are faithfully devoted to the preservation of memory of our community.  

Israel 28 August 2020

This slideshow requires JavaScript.

Kedainiai, Lithuania 28 August 2020

This slideshow requires JavaScript.

We thank all those who attended – both in Lithuania and Israel – as well as those who were with us at this sad hour. 

Our special thanks to Mrs.Laima Ardavičienė, who prepared a touching presentation commemorating the tragic fate of our community – “Every single man has a name”: 

https://view.genial.ly/5f467a84ab36c80d5988f1ef/presentation-every-single-man-has-a-name 

 

 

With best regards,
Aryeh (Leonard) Shcherbakov
secretary of the Association of Keidaners in Israel
ashcherbakov@hotmail.com  

Kedainiai June 2019

In memory of Simon Davidovich z”l

Israel Jul 2019

With Ben-Tsion and Batya
With Len
With Aryeh

Museum at Dyatlava School

My visit to Dyatlava with Tamara Vershitskaya in 2018

Zhetl, Slonim and Zelva

With Tamara Vershitskaya and Elena Radomskaya in Zhetl in June 2018

Meeting Phil and Aldona Shapiro  in Birzh, Lithuania  in June 2019.

With Aldona and Phil and Gennady
With Phil and Aldona on our walk to Holocaust Memorial outside Birzh
With Aldona and Emanuelis Zingeris, Lithuanian MP

  

Birzh Commemoration – A Reflection In The Stone!

 

We Are Here – Now!

How an idea has progressed around the globe!

From: UK Jewish Telegraph Manchester – May 2018

To: Philadephia – April 2020

Highlights

Australia 2019

WE ARE HERE! For Upstanders

For Upstanders – Founded by Eli Rabinowitz

Source: wah.foundation

Melbourne, Australia
The William Cooper Legacy

The Ark Centre Melbourne
Elder Shane & Rabbi Gabi
Barbara Miller & Federal Minister Ken Wyatt
With Viv Parry
Maroopna VIC, Australia 2019
Uncle Boydie, Maroopna VIC
London 2019 – World ORT
With Shoshana, Daniel & Edwin

Johannesburg  – ORT SA
Marcelle & Ariella
The Together Plan 2019
With Debra Brunner & Michael Mail in London
Birzh Lithuania 2019
Benny Rabinowitz
Aldone Shapiro & Emanuelis Zingeris MP at Birzh commemoration
Ambassadors to Lithuania
Kedainiai, Lithuania 2019
Keidaner descendants weekend at cemetery with Laima Ardaviciene 
Kedainiai Students

Israel 2019
Group at Yad Vashem

Belarus 2019

The welcome committee to Novogrudok – Tamara & Olga 
Nance Adler, Aron Bell- the last of the original Bielski with wife Henryka
Jerusalem Forest, Naliboki
IAJGS Conference in Cleveland 2019
With Saul Issroff, Roy Ogus & Henry Blumberg – all ex SA
South Africa

King David Victory Park, South Africa
Zog Nit Keynmol on Yom Hashoah 2020

Zog Nit Keynmol on Yom Hashoah 2020

South Africa  – Footage from SAJBD Facebook Live Stream with thanks

Source: youtu.be/ab_o311MR6Y

Choir Performances | WE ARE HERE!

Choir Performances | WE ARE HERE!

At Perth Modern School at Kristallnacht Commemoration on 10 November 2019 The joint choir of Ellenbrook Secondary College and Carmel High School The World Premiere performance at Ellenbrook Secondary

Source: wah.foundation/program/

Audience at Perth Modern School

 

Yom Hazikaron and Zoref

My third great grandfather, Avraham Shlomo Zalman Zoref, was the first official victim of terror in the modern era, recognised by the State of Israel – see below.

The first official victim of terror

The first official victim of terror

Rabbi Avraham Shlomo Zalman Tzoref was killed trying to rebuild the Hurva Synagogue in 1851.

Source: www.haaretz.com/1.4977625

Shlomo Zalman Zoref
From Wikipedia, the free encyclopedia
 

Rabbi Avraham Shlomo Zalman Zoref also known as Ibrahim Salomon (1786-1851), born in Kėdainiai, was one of the first pioneers who rebuilt the Ashkenazi Jewish community in Jerusalem in the beginning of the 19th century.

After making Aliyah and arriving in Ottoman Jerusalem, in 1824 the rabbi was sent to Constantinople by the head of the Perushim of Jerusalem, and succeeded in procuring a royal firman, commanding the kadi of Jerusalem to enforce the declaration of debt annualization concerning the Ashkenazi Jewish community of Jerusalem.[1]

With the annexation of Jerusalem by Muhammad Ali of Egypt in 1831, a window of opportunity arose for the Perushim. On 23 June 1836, after traveling to Egypt, rabbi Zoref, together with the backing of the Austrian and Russian consuls in Alexandria, obtained the long-awaited firman for the reconstruction of the Hurva Synagogue.

Zoref became deeply engaged with Jewish lands seized by the creditors in Jerusalem and appeased the Arabs with annual bribes, but at some point the arrangement ceased and they tried to kill him. One night he was shot at by an unknown assailant who missed but later drowned after falling into a cistern. On a second occasion he was attacked on his way to prayers early one morning. In 1851, Zoref was struck on the head with a sword and died of his wounds three months later.[2]

The first official victim of terror

    

Kedainiai, Lithuania
Kedainiai, Lithuania

Source: kehilalinks.jewishgen.org/kedainiai/Home.html

 

Sammy Marks & Heiny Ellert

Two men who came from the same town of Neishtot-Tavrig  in Lithuania

 
Sammy Marks square in Pretoria is one of the best known landmarks in South Africa’s capital city, but how many people actually know who Sammy Marks was?
 

The interesting history of Sammy Marks on Simcha TV (South Africa SABC) with Prof Richard Mendelsohn (ret) UCT History Dept.

Simcha TV

Simcha is SABC 2’s Jewish Magazine programme aimed at allowing Jews to celebrate their life of faith and culture and offering others an opportunity to learn about Judaism.
 
KehilaLink

Naumiestis, Lithuania

Source: kehilalinks.jewishgen.org/Naumiestis/Home.html

This town in Lithuania has over time been known as eleven different names!
 
Heiny Ellert
 
Another son of this town is Heiny Ellert, who lives in Perth Australia
 
Heiny’s  story is also on the above KehilaLink
 
Heiny Ellert’s Testimony

Heiny Ellert’s Testimony

Heiny Ellert, a Lithuanian Holocaust survivor, tells his story to Eli Rabinowitz. Accompanying him is his wife Toby, also from Lithuania, but who escaped to …

Source: youtu.be/118HN2_NYHs

His photebook is also on the KehilaLink:
Photo book

 
Back