Ką besakysi, bet atrodo, jog ne tik plungiškiai, bet ir iš visos Žemaitijos po pasaulį pasklidę žydai nešioja ne tik garbingą litvakų vardą, bet prie jo turi ir gyvenime gelbstinčių žemaitiško būdo savybių.
Regis, viena iš jų – nepaklusnumas dogmoms. Plungiškis rašytojas, kalbininkas, švietėjas
Mordechajus Ben Solomonas Plungianskis religinėje bendruomenėje sukėlė audrą, parašęs knygą „Ben Porat“, kurioje suabejojo rabinų skelbiamų nuostatų pagrįstumu.
Londone dabar gyvenantis Alenas Cimbleris sujaukė Namibijos švietimo sistemą, bušmenų vaikams statydamas mokyklas jų kaimuose, mokydamas vaikus jų gimtąja kalba.
Laura Džaner-Klauzner yra Didžiosios Britanijos rabinė ir kėsinasi į tūkstantmečius nusitovėjusią tvarką – reformuoja judaizmą.
Iš Žemaičių Kalvarijos kilusio ir mokslo pasaulį paleografiniais tyrinėjimais stebinusio Elijo Averio Loewo palikuonis dabar yra Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Džonsonas, kurio ramia avele tikrai nepavadinsi.
Kuliuose gimęs Danielius Kanemanas Nobelio premiją gavo už vartojimo tyrinėjimus ir siūlantis kardinaliai keisti kai kuriuos pirkėjų įpročius.
Isaką Golerį jo tėvai Solomonas ir Dora iš Plungės į Angliją išsivežė dar vaiką, ten jis tapo poetu, dramaturgu, rašytoju. Regis, jis irgi spėjo paveldėti žemaitiško būdo bruožų, kurie neleido ramiai gyventi. To meto Jungtinės Karalystės vyriausiasis rabinas Džozefas Gercas apibūdino jį kaip „grubų briliantą“.
Isakas Goleris ilgai buvo pamirštas, o gal ir nepatogus priminti visuomenai, ypač žydiškajai jos daliai. Po netrumpo laiko tarpo Gabrielius A. Sivanas paruošė ir išleido knygą apie I. Golerio gyvenimą ir kūrybą, kurioje „tarpukario anglų-žydų gyvenimą pristato talentingo ir ekscentriško I. Golerio akimis“. Dar G. A. Sivanas sako, jog I. Goleris „per savo trumpą gyvenimą spėjo susirinkti tris karjeras ir beveik dešimt literatūrinių kūrinių“.
Jis buvo mokytojas, ministras, rašytojas, bet, sulaukęs vos keturiasdešimt aštuonerių, mirė 1939 metais nuo vėžio.
Amžininkai bemaž vienbalsiai sutinka, kad Isakas Goleris buvo itin padaužiška ir charizmatišką figūra. Be to, dar ir labai aukštas. Jo pažįstamas pasakojo, kaip jis važiavo jo automobilyje iškišęs galvą aukščiau stogo, vėjas kedeno jo vandeikišką barzdelę, o jis pats pasakojo, kaip karštai myli savo žmoną Malką.
Eilėraštyje „Atgal į sinagogą“ I. Goleris rašė apie sieloms pražūtingą parduotuvių ir sandėlių aplink sinagogas įtaką, „Odėje įstatymui“ pareiškė, jog žydai mano, kad „Dievo knyga“ yra jų čekių knygutė. Tą patį jis kartojo ir pamokslaudamas.
Be I. Golerio pamokslų ir kai kurių religinių eilėraščių, jo literatūriniame palikime yra dvi ypatingos pjesės – pantomima „Purimo nakties svajonė“ bei „Koenas ir sūnus 1932 metais“. Pastaroji sulaukė didelio dėmesio Londono ir kitų Britanijos miestų scenose.
Nuo Isako Golerio ne tik neatsiliko, bet ir daugiau laiko turėjusi pralenkė jo dukterėčia, vyresniojo brolio Saimono dukra, 2012 metais mirusi, sulaukusi devyniasdešimt ketverių metų Leila Berg.
Ji irgi nepakluso nusistovėjusioms normoms, dalyvavo komunistiniame judėjime, buvo Didžiosios Britanijos komunistų laikraščio „The Daily Worker“ žurnalistė.
„Žmonės taip šlykščiai maivosi, yra tokie neišmanėliai, tokie mazochistai, tokie padlaižiaujantys, kad veržiasi valdyti“,- toks jos nuosprendis tuometinei Britanijos visuomenei.
Ispanijos pilietiniame kare netekusi dviejų mylimų žmonių, nusivylusi politika, ji pasuko kitu keliu: aršiai gynė vaikų teises, per Antrąjį pasaulinį karą ištekėjusi, rašė pasakas vaikams.
„Tėvai skolingi Leilai Berg… Jos sukurtas įsimenantis laiko ir visuomenės paveikslas sudėliotas iš puikių detalių“,- rašė literatūros kritikė Penelopė Laivli.
„Times“ žurnalas apie atskira knyga (Flickerbook, 1997) išleistą Leilos Berg autobiografiją rašė, jog „ (Autobigrafija) nuostabi, ryški ir poetiška, žaisminga, jausminga ir grubiai neapdorota – tai ilgas kelias paaiškinti, kodėl Leila Berg tiek daug savo gyvenimo metų paskyrė aršiai ir dažnai iššaukiančiai kovodama už vaikų teisę būti išklausytiems, suprastiems ir priimtiems“. „Tai nepaprasti memuarai… Prisiminimų virtinė atkuria jaunos merginos jausmus. Kaip nuostabi rašytoja vaikams, Berg turi unikalius gebėjimus ambicingai rekonstrukcijai… Tai puikiai veikia…“.
Rašydama pasakas mažiems vaikams, ji pasirinko realistinį stilių. Tai buvo ypatingas žingsnis, priartinęs vaikus prie kasdienio miesto gyvenimo. Anot jos pačios, ji visą laiką stengėsi išplėsti vaikų galimybes. Jos istorijos yra apie Mažąjį Pitą, Mažąjį Automobiliuką, Senelio Laikrodį, Šunį Sekmadienį, Ligoninės Dieną, Traukinuką, Dulkių Siurblį ir daugybė kitų. Vaikai susipažįsta su tuo, kas aplink juos, rodos, kasdieniška, bet kartu ir stebuklinga.
Teko matyti į rusų kalbą išverstų Leilos Berg knygelių. Lietuviškai – dar ne. Jeigu kada nors taip atsitiktų, būtų gerai, jeigu ji būtų pristatoma kaip plungiškių palikuonė. Litvakė su žemaitišku charakteriu.
Kol kas vienareikšmiškai vargu ar kas gali pasakyti, kodėl Lietuvos žydai XIX-XX amžių sandūroje masiškai traukė į Pietų Afrikos Respubliką. Tiesa, jie buvo ne pirmieji, nes dar XVII amžiaus viduryje dėl religinių karų Europoje į pietinį Afrikos pakraštį žmonės kėlėsi iš Nyderlandų, Vokietijos, Skandinavijos. Bet dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje iš dešimties PAR įsikūrusių ir besikuriančių žydų, aštuoni buvo iš Lietuvos.
Tokius imigrantų skaičius galima bandyti paaiškinti litvakų vienybe, vienų kitiems pagalba, tvirtais giminaičių ryšiais.
Tai rodo ir plungiškių Lentinų šeimos istorija. Vienas pirmųjų litvakų PAR įsikūręs vyriausiasis sūnus Maksas sukvietė šeimą, visi kūrė verslą, likusiems Lietuvoje rašė laiškus apie atrastą kraštą ir kvietė atvykti į ne tik ištekliais, bet ir galimybėmis turtingą šalį.
Lentinų šeimos istorijos tikriausiai nežinotume, jeigu ne 1910 metais įvykusi tragedija. Verslo reikalais keliavusį jauniausią brolį Paulą geležinkelio stotyje nušovė iš Austrijos atsikraustęs psichikos ligonis Klementas Maruščikas. Žmogžudystė sukrėtė prie tokių įvykių dar nepratusią Pietų Afriką, apie ją ir Lentinų šeimą daug rašė to meto spauda.
Žemaičių Naumiestyje gimusi Hermaną Kalenbachą tėvai dar mažiuką išsivežė į Rusnę, čia jis užaugo, architektūros mokėsi Vokietijoje, o veiklos ėmėsi Pietų Afrikos Respublikoje. Ten susipažino su Machatma Gandžiu, tapo jo finansiniu ir dvasiniu rėmėju bei geriausiu draugu. Kai M. Gandis Johanesburgo centre atidarė savo advokato kontorą ir ieškojo sekretorės, H. Kalenbachas jam rekomendavo Sonia Šlesin, kuriai M. Gandis pasiūlė 20 svarų per savaitę atlyginimą. „Aš čia ne todėl, kad plėščiau pinigus, o todėl, kad man patinka su jumis dirbti ir patinka jūsų idealai“,- sakė Sonia Šlesin, sutikdama gauti tik šešis svarus.
Taip ji pareiškė, jog bus ne tik padėjėja advokato kontoroje, bet ir bendražygė Mahatmos Gandžio politinėje veikloje už lygias žmonių teises, Indijos nepriklausomybę.
Visą laiką, kol M. Gandis gyveno ir dirbo Pietų Afrikos Respublikoje, ji šventai laikėsi duoto žodžio.
Sonia Šlesin gimė 1888 metų birželio šeštą Maskvoje, kurioje pakeliui į Pietų Afrikos Respubliką trumpai gyveno iš Plungės atvažiavę jos tėvai Izidorius ir Helena Dorotėja. Lygiai po ketverių metų šeima jau buvo Pietų Afrikoje.
Vos penkiolikos sulaukusi, Sonia jau mokėsi Gerosios Vilties kyšulio universitete, pasižymėjo itin sparčiai stenografuodama ir didžiuliu kruopštumu.
Po penkerių darbo su M. Gandi metų, Indų bendruomenė, vertindama Sonios Šlesin pastangas atstovauti ją politiniame ir socialiniame gyvenime, įteikė piniginę premiją, o Kinų asociacijos prezidentas Liangas Kvinas, pripažindamas merginos nenuilstamą kovą už lygias žmonių teises, padovanojo auksinį laikrodį.
Dar po metų kovos už lygiateisiškumą aktyvistė Mili Polak įkūrė Transvalio Indijos moterų asociaciją, kurios sekretore tapo Sonia Šlesin.
Jos amžininkai sako, kad ji pasižymėjo savotišku nutrūktgalviškumu ir net ekscentriškumu, lydėjusiais ją visą gyvenimą, labai mylėjo darbą, bet buvo visiškai abejinga savo padėčiai ir karjerai. O M. Gandis rašė: „Retai sutiksi tokį grynumą, visišką atsidavimą darbui ir didelį ryžtą, kokį turi penelė Šlesin. Mane stebina jos pasiaukojimas Indijai, nesitikint jokio atlygio.“.
Galima sakyti, jog Sonia Šlesin yra ir viena iš taip vadinamos agresyviosios žurnalistikos pradininkių, kai pats žurnalistas, norėdamas išgvildenti temą iki panagių, sukuria provokuojančią situaciją ir nagrinėja joje dalyvaujančiųjų elgesį. Ji keletą kartų traukinyje važiavo trečioje keleivių klasėje, o raginama pereiti į baltiesiems skirtą vagoną atsisakė ir reikalavo, kad už įstatymo pažeidimą geležinkelio administraciją ją apkaltintų. Tada ji būtų turėjusi progą viešai paskelbti savo mintis apie tuo metu mažai kam rūpinčią rasinę nelygybę.
Kai Mahatma Gandis grįžo į Indiją, jo draugystė ir bendradarbiavimas su Sonia Šlesin nenutrūko.
1918 metais, būdama trisdešimties, Sonia Šlesin vėl pradėjo studijas Johanesburgo universitete, o M. Gandis pasirūpino, kad ji gautų 150 svarų paskolą.
1920 metais ji pradėjo mokytojauti mažame kalnakasių miestelyje Krugersdorpe, bet ir pati mokėsi toliau.
1924 metais baigė magistratūrą Vitvatersrando universitete, tame pačiame, kuriame po daug metų mokėsi kitas plungiškis – Alenas Cimbleris, dėstė vaikams prancūzų, lotynų, anglų kalbas, logiką bei filosofiją.
Savo mokiniams ji buvo puiki mokytoja, bet nuolat nepaklusdavo nusistovėjusiai tvarkai. Grąžindavo vaikams privalomas Kalėdų dovanas mokytojams, konfliktuodavo su mokyklos vadovais, jeigu tik pastebėdavo jai nepriimtinus poelgius.
1931 metais vėlgi tame pačiame Vitvatersrando universitete ji baigė afrikanerių kalbos kursą. Bet ir šito diplomo jai buvo negana.
Būdama šešiasdešimt penkerių, ji įstojo į Natalio universitetą studijuoti teisę, bet po poros metų dėl prastos sveikatos šio sumanymo atsisakė. O, nepraėjus nė metams, mirė Johanesburgo ligoninėje.
Jos kremuoti palaikai ilsisi Johanesburgo Bramfonteino kapinių Atminimo sienoje.
Dar jos bei Hermano Kalenbacho atminimas įamžinti garsiajame aštuonias Oskaro statulėles, trisdešimt kitų apdovanojimų, šešiolika nominacijų pelniusiame režisieriaus Ričardo Atenboro 1982 metų filme „Gandis“.
Kadrai iš R. Atenboro 1982 metų filmo „Gandis“. Aktorių įkūnyti Sonia Šlesin, Hermanas Kalenbachas
Plungiškiai. Serai Entonis Šeras ir Ronaldas Harvudas
by Eugenijus Bunka
eugenijusbunka@gmail.com
Google Translate
Didžiojoje Britanijoje režisieriaus Endžio de Emmonio sukurtame „Dievas teisme“ („Good on Trial“) filme pradžioje pasirodo rabiną Akibą vaidinantis Entonis Šeras (Antony Sher). Pasirodo ir tyli. Jeigu tokio lygio aktorius neprataria nė žodžio, reikia laukti filmo pabaigos ir tikėtis, kad pagal režisieriaus sumanymą jis trinktels taip, kad maža nepasirodys.
Veiksmas vyksta Aušvico koncentracijos stovyklos viename barake, kuriame sugrūsti žydai žaidžia priešmirtinį žaidimą – teisia Dievą, kaltindami jį sulaužiusį pažadą rūpintis savo išrinktąja tauta.
Kadras iš filmo „Dievas teisme“. Rabinas Akiba – Entonis Šeras
Filmo veiksmas – rabino Akibos monologo laukimas. Entonio Šero nepažįstantis žiūrovas tai suvokia tik tada, kai jis prabyla. „Dievas nėra geras. Jis niekada nebuvo geras. Jis tik buvo mūsų pusėje… Dievas nėra geras, jis tik stiprus. Jis dabar prieš mus. Bet jis vis dar Dievas… Bet jau ne mūsų Dievas… Jis tapo mūsų priešu… Dabar jis sudarė sandėrį su kažkuo kitu“,- visa savo talento jėga, už kurią ir nuopelnus dramaturgijai Didžiosios Britanijos karalienė suteikė sero titulą, byloja Entonis Šeras – rabinas Akiba.
Tai verčia patikėti, jog visą gyvenimą su Dievu bendraujantis žmogus jį pažįsta ir žino, kaip yra iš tikrųjų.
Entonis Šeras
Paties Entonio Šero gyvenimą irgi galima vertinti kaip pažinimo kelią. Plungėje giminės šaknis turintis, Emanuelio ir Mardžeri Šerų šeimoje Pietų Afrikos Respublikoje gimęs Entonis rašė, kad, devyniolikos metų atvažiavęs į Angliją mokytis aktorystės, iškart suvokė du dalykus: baltosios rasės viršenybės prieš juodaodžius Pietų Afrikos Respublikos gyventojus neteisybę ir būtinybę dėl karjeros slėpti savo žydišką kilmę bei homoseksualumą.
Teatre buvo pilna gėjų, tačiau nė vienas to nerodė. Tą patį darė ir Entonis. O slėpdamas savo gyvenimo Pietų Afrikos Respublikoje tarpsnį, jis iškart prarado tenykštį anglų kalbos akcentą ir sakydavo, jog kilęs iš Londono Hampstedo rajono.
Tačiau viskas liko jame.
1982 m. įstojęs į Karališkąjį Šekspyro teatrą, vaidinęs beveik šimtą vaidmenų teatre, kino ir televizijos filmuose, du kartus pelnęs vieną labiausiai Didžiojoje Britanijoje vertinamų Lorenso Olivje premiją, tapęs rašytoju ir teatro režisieriumi, mėgstamiausiu princo Čarlzo aktoriumi, Entonis Šeras sugrįžo į save. Jis ir jo partneris bei bendradarbis Gregoris Doranas tapo viena iš pirmųjų gėjų porų, pradėjusių civilinę partnerystę Jungtinėje Karalystėje.
Tam reikėjo didžiulės drąsos, nes Anglijoje homoseksualumas buvo dekriminalizuotas tik 1967 metais. Dar buvo gyvas prisiminimas, kaip valdžia susidorojo net su Alanu Turingu, kuris II pasaulinio karo metu iššifravo garsiosios vokiečių Enigmos siunčiamus pranešimus. Anot istorikų, A. Turingas karą Europoje sutrumpino dvejais metais, išgelbėjo 14 milijonų gyvybių, tačiau turėjo pasirinkti bausmę: kalėjimą arba cheminę kastraciją. Pasirinkęs pastarąją, jis nusižudė.
Dar buvo garsi homoseksualaus aktoriaus Džono Gilgudo (Jono Gelgaudo) byla, ir tik kolegų bei jo talento gerbėjų palaikymas išgelbėjo jį nuo kalėjimo.
2001 m. Entonis Šeras pasirinko vaidmenį savo pusbrolio Ronaldo Harvudo (Ronald Harwood) pjesėje “Malerio atsivertimas“ ir sakė, kad kompozitoriaus, aukojančio savo tikėjimą dėl karjeros, istorija įkūnija jo paties kova už tapatybę.
Ronaldas Harvudas – irgi plungiškio vaikas, gimęs Pietų Afrikos Respublikoje, irgi išvažiavęs į Londoną siekti aktoriaus karjeros, bet pasukęs rašytojo, dramaturgo keliu ir taip pat kaip ir Entonis Šeras už nuopelnus teatrui pelnęs Didžiosios Britanijos sero titulą.
Prieš penkiolika metų vaikystės draugo Abelio Levito pakviestas jis lankėsi Plungėje ir, anot Abelio, susitikime su rajono meru Algirdu Pečiuliu ištarė tai, kas šiandien labai aktualu: „Pone mere,- sakė Ronaldas Harvudas, – žinau, kad turite biudžeto sunkumų, bet kad ir ką darytumėte, prašau, nemažinkite savivaldybės biudžeto kultūrai. Tai pakenktų visiems“.
Regis, tai tipiškas kultūrininko požiūris, kuris formuojasi ne per vieną dieną.
Vėlgi Abelis Levitas prisimena, kad, nuo mažų dienų draugavę, bet nežinoję, kad jų anksti mirę tėvai Isakas Horvičius ir Luisas Levitas yra plungiškiai, abu linko į aktorystę. Ronaldas mokykloje rinko visų joje vykusių konkursų laurus ir, gavęs mokyklos baigimo pažymėjimą iškart išskrido į Londoną įgyvendinti savo svajonę.
Tačiau jo mama nepajėgė finansiškai remti sūnaus mokslų, todėl, studijuodamas Karališkoje dramos meno akademijoje, Ronaldas susirado ir darbą: tapo garsaus to meto aktoriaus sero Donaldo Halfito asistentu. Bet tai netiko Akademijai, todėl mokslus teko mesti, liko tik darbas, prisiminimai apie kurį pagimdė garsią Ronaldo Harvudo pjesę, o vėliau ir filmą „Aprengėjas“.
Viso iš po Ronaldo Harvudo plunksnos pasaulį iki šiol išvydo per dvidešimt pjesių, dvidešimt scenarijų filmams, per trisdešimt grožinės ir dokumentinės literatūros kūrinių.
Ronaldas Harvudas su „Oskaru“
Plačiai jo vardas nuskambėjo po to, kai 2002 metais už scenarijų kino filmui „Pianistas“ jam atiteko „Oskaras“ – garsiausias kino pasaulio apdovanojimas. 2007 metais „Oskarui“ buvo nominuotas pagal Ronaldo scenarijų sukurtas dar vienas filmas „Skafandras ir drugelis“, pasakojantis vėlgi tikrą istoriją apie insultą patyrusį, vien kairės akies mirktelėjimais knygą padiktavusį žurnalistą.
Kaip tik tarp šių datų Ronaldas Harvudas – pirmasis tokio lygio autorius ir buvo Plungėje, susitiko su rajono vadovais, moksleiviais, Žemaičių dailės muziejaus lankytojais.
Vaikystės draugai Abelis Levitas (kairėje) ir Ronaldas Harvudas Kaušėnuose 2005 metais
Po jo vizito Abelis Levitas Saulės gimnazijos Tolerancijos centro vadovei Danutei Serapinienei pasiūlė rengti kasmetinius Ronaldo Harvudo vardo moksleivių meninės raiškos konkursus, kurie tęsiami iki šiol ir sulaukia dalyvių iš visos Lietuvos bei paties Ronaldo Harvudo dėmesio.
Ronaldas Harvudas su plungiškiais Saulės gimnazijoje
Pabaigai – Liudvikos Pociūnienės straipsnio “Aš dūstu…“, spausdinto prieš metus bernardinai.lt citata apie du filmus, kuriems scenarijus parašė Ronaldas Harvudas: „Kalbant apie dramatiškiausius XX a. istorijos dalykus, norėčiau pasilikti prie stebėtinai nešališko Romano Polanskio „Pianisto“ ,, … bei Istvano Sabo „Taking sides“ su Harvey Keiteliu. Filmo pavadinimas lietuviškai išverstas „Apsisprendimas“, nors galėtų būti verčiamas ir kaip „Šališkumas“. Mano galva, tai – privaloma programa visiems, norintiems ištarti savo žodį Antrojo pasaulinio karo ir pokario tema kine“.
Ne mokslu, o labiau jausmais paremta pusiau fantastinė teorija sako, kad nostalgija (gr. nostos – grįžimas + algos – kančia, skausmas), kuria esame pratę vadinti Tėvynės ilgesį, gimsta todėl, kad dar mamos įsčiose ir tik gimęs žmogaus kūnas prisitaiko prie gimtosios aplinkos poveikio. O kai perkeliamas į kitokią, ima priešintis ir reikalauti grąžinti į jam įprastą. Tas pasipriešinimas ir sukelia dvasinę kančią, kurią jaučia beveik kiekvienas.
Jei kūno sugrąžinti neįmanoma, žmogus kuria pasiilgtą aplinką kitoje vietoje ir bent taip bando nuraminti dvasinį skausmą.
Va, taip, pusiau rimtai galima būtų paaiškinti, kodėl Pietų Afrikos Respublikoje, Keiptaune atsirado Rietavo vardu pavadinta kavinė. Įkurta ji Holokausto centre, kuriame yra ir muziejus. O jame atkurtas žydiška Žemaitijos miestelio aplinka. Tokia, kokioje augo Giliogiryje ir Rietave gyvenę Mendelio Kaplano tėvai Rachelė ir Isakas.
Žydų muziejaus Keiptaune ekspozijoje atkurti Žemaitijos miestelio vaizdai
Rietavas (Riteve) – kavinė Keiptaune
Mendelis gimė jau Pietų Afrikos Respublikoje, bet, matyt, paveldėjo ir tėvų nostalgijos.Po jo mirties 2009 metų lapkričio devynioliktąją, Leisterio universitetas Anglijoje pranešime apie netektį rašė, jog daktaras Mendelis Kaplanas labai domėjosi lietuviška Pietų Afrikos žydų bendruomenės kilme, o, sužinojęs apie istorijos studijų mokyklos projektą kompiuterizuoti vargšų žydų duomenis laikinoje prieglaudoje, per kurią daugelis Lietuvos žydų migrantų keliavo į Keiptauną, skyrė keletą reikšmingų dotacijų universitetui, kad darbas būtų paspartintas.
Universitete sukurta duomenų bazė ir šiandien yra svarbus demografinių, genealoginių ir migracijos tyrimų šaltinis.
Rietaviškiai 2011 metais prie buvusios sinagogos pastatė Atminimo ženklą visai sunaikintai vietos žydų bendruomenei ir asmeniškai Mendeliui Kaplanui už Rietavo vardo garsinimą pasaulyje.
Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis ir Izraelio Jad Vašemo memorialo holokausto aukoms atminti atstovė Irit Abramski 2011 metais atidengė Atminimo ženklą Mendeliui Kaplanui ir visai Rietavo žydų bendruomenei
Vien išvardinti, ką M. Kaplanas nuveikė per savo gyvenimą, reikėtų nemenkos studijos, kurioje pirmiausia turėtų būti užrašyta, kad jis, perėmęs tėvo tvoras ir vielą gaminusias dirbtuves, tapo stambiausiu Pietų Afrikos Respublikoje plieno gamintoju. Verslas sukrovė jam milijardinius turtus, tačiau nepakeitė žmogaus sielos.
Didžiulę dali uždirbtų pinigų jis investuodavo ne gamybai plėsti, o į žmones.
Litvakams būdingą tikslo matymą ir užsispyrimą jo siekti Žydų agentūros Švietimo departamento generalinis direktorius ir artimas Mendelio Kaplano draugas Alanas Hofmanas apibūdino pasakodamas, jog Mendelis savo iniciatyva ir už savo pinigus žydų švietimu užsiėmė dar tada, kai tai nebuvo labai populiaru. Anot A. Hofmano, jis „buvo vienas iš tų, kurie kaip niekas kitas suprato, jei žydų švietimas nebus pagrindiniu darbu, nebus ir žydų tautos“.
Iš verslo gautais pinigais jis, kaip ir liepia žydų tradicija, tyliai, nesitikėdamas ir nelaukdamas populiarumo, garbės, reklamos, rėmė mokslo siekiančius varganų litvakų vaikus, steigė muziejus, fondus, žydiškas organizacijas tautai šviesti, jos paveldui saugoti, kurti geresnę ir fizinę, ir dvasinę aplinką. Ne sau, ne savo artimiesiems, bet visiems.
Mendelis Kaplanas artimai bendravo ir su Pietų Afrikos Respublikos Prezidentu Nelsonu Mandela, kuris, rodydamas pagarbą bendražygiui ir visai jo tautai, lankėsi Izraelyje, kaip garbingas svečias dalyvavo Žydų muziejaus Keiptaune atidaryme. Didelė, net labai didelė tikimybė, jog Mendelis Kaplanas jam paaiškino, kodėl kavinė pavadinta Rietavo vardu. Regis, smulkmena, bet kai apie rietaviškius sužino vienas populiariausių valstybės vadovų, tai vadinama itin vykusia viešųjų ryšių akcija.
Pietų Afrikos Respublikos Prezidentas Nelsonas Mandela ir Mendelis Kaplanas
Žinoma, kai kam dėl jos nei šilta, nei šalta, tačiau vis tiek savimeilę kuteną.
O dar Mendelis Kaplanas, vos tik atsivėrė geležinė uždanga, surinko giminės šaknis buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje Rusijoje, Baltarusijoje, Šeduvoje, Krakėse, Rietave turinčius artimuosius ir atskraidino juos Lietuvon. Tuo metu tai buvo taip neįprasta, kad kelionėje autobusu mūsų šalies keliais juos lydėjo policijos ekipažas.
Mendelis Kaplanas tada atvežė jo iniciatyva išleistą knygą „Rietavas – žydiškas štetlas Lietuvoje“, kurią vėliau iš anglų kalbos išvertė bei išspausdino Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas ir padovanojo rietaviškiams.
Be stulbinančių pasiekimų versle, labdaringoje veikloje, vadovaujant daugybei svarbių bei įtakingų visuomeninių organizacijų ar bent dalyvaujant jose, Mendelis Kaplanas dar ir rašė knygas. Viena jų – „Nuo štetlo (miestelio) iki plieno gamybos“. Knygos beveik neįmanoma nusipirkti, nes Amazon prekyboje ji buvo populiariausių pirkinių šimtuke, tačiau rietaviškių savimeilę vėlgi turėtų kutenti žinia, kad knygos pavadinime „shtetl“ pakeisti į „Rietavo“, nebūtų didelė nuodėmė. Plungiškiai turi Kazimiero Pabedinsko knygą „Nuo Plungės iki Maroko“, o rietaviškiai – panašią Mendelio Kaplano.
Mendelio Kaplano knygos „Nuo štetlo iki plieno gamybos“ ir „Žydų šaknys Pietų Afrikos ekonomikoje“. Pirmosios knygos viršelyje matosi Rietavo sinagoga
Bet kliuvo ir visai Lietuvai. Žinant, kad apie aštuoniasdešimt procentų žydų Pietų Afrikos Respublikoje – išeiviai iš Lietuvos bei jų palikuoniai, kita Mendelio Kaplano knyga „Žydų šaknys Pietų Afrikos ekonomikoje“ – apie mūsiškius, litvakus.
Dar prisimenant, kad Mendelis Kaplanas buvo aistringas regbio gerbėjas ir rėmėjas, o Pietų Afrikos Respublikos rinktinė nuo 1995 metų tris kartus tapo pasaulio čempione, du kartus laimėjo bronzinius apdovanojimus, vėlgi galime šyptelėti, jog tose pergalėse yra ir dalelė Lietuvos.
Ir apskritai, visame pasaulyje yra Lietuvos dalelė. O joje – ir gabalėliai Plungės, Rietavo ir visų Lietuvos miestų bei miestelių. Dažniausiai – išaugusių nostalgiškoje litvakų aplinkoje.
1898 metų gegužės keturioliktą Plungėje, dažytojo bei kurpininko Leizerio ir Chajos Blochų šeimoje gimė Jankelis Simonas. Nieko nuostabaus, kad jis taip pat tapo kurpininku, bet prieš tai nuo vienuolikos iki penkiolikos metų mokėsi šokti.
Iki šiol neteko girdėti, kad Plungėje dar iki Pirmo pasaulinio karo buvo šokių mokykla, bet tą faktą reikia pripažinti, nes Jankelio Simono gyvenime ji suvaidino itin svarbų vaidmenį.
Bet tai bus vėliau, o tada, 1913-aisiais, būdamas vos penkiolikos, išvažiavo į Varnius dirbti batsiuviu, o po šešerių metų ir vesti vietinio batsiuvio dukrą Zisę Sandler.
Jankelis Simonas Blochas su žmona Zise, regis, dar Varniuose
Porai sekėsi neblogai, be kasdienio darbo jie abu dar ir vaidino vietiniame teatre, ir sukosi žydiškų tautinių šokių ratelyje. Ką gali žinoti, gal šoko ir žemaitiškus, nes tokių pavyzdžių bent jau Plungėje yra. Dalia Vaitkutė, draugavusi su bendraklase, malūnininko ir pirmos Plungės elektrinės savininko Hackelio Zakso dukra Haika, pasakojo, kad draugė apsirėdydavo žemaitiškais tautiniais rūbais ir šokdavo gimnazijos ar miesto šventėse.
O Varniuose Jankeliui Simonui ir Zisei gimė penki vaikai. Deja, du mirė dar mažyčiai.
Didžiojon Britanijon nutekėjusi Zisės sesuo Poli, 1920 metais persikėlė gyventi į Australiją, kvietė atvažiuoti ir varniškius, atsiuntė visus imigruoti į šalį reikalingus dokumentus.
Bet 1930 metais Australijon išplaukė vienas Jankelis Simonas. Kaip ir daugelis žydų emigrantų iš Lietuvos, iš pradžių susirado darbo, paruošė buitį visai šeimai. Nebuvo lengva, bet po trejų metų visi vėl buvo kartu.
Australijoje tapęs Džeku Blochu ir ieškodamas darbo pagal specialybę, vienoje parduotuvėje išvydęs baleto batelius, jis nutarė, jog tai – jam: batsiuviui, šokėjui, aktoriui, muzikantui.
Sidnėjaus Padingtono rajone, Oksfordo gatvėje jis išsinuomojo nedideles dirbtuves ir Sidnėjaus baleto mokyklos mokiniams pagal užsakymus siuvo jiems reikalingus batelius, vėliau – batus rusų, airių, škotų šokių šokėjams.
Užsakovai buvo patenkinti, verslas sekėsi. 1936 metais Jankelis Simonas dirbtuves perkėlė arčiau Sidnėjaus centro, į didesnes patalpas Darlingharste, Teiloro aikštėje.
Trisdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais Australijoje virė kultūrinis gyvenimas, baleto trupės iš viso pasaulio važiavo atrasti naujo žemyno ir naujų žiūrovų. Andre Levitovo trupėje, pulkininko de Bazilio rusų balete iš Monte Karlo Jankelio Simono siūtus batelius avėjo garsiausi to meto šokėjai.
Taigi. Pirmoji „BLOCH“ baleto batų pora buvo sukurta žvakių šviesoje 1932 metais, o šiandien jau trys kartos tęsia plungiškio Jankelio Simono pradėtą darbą ir neapleidžia vienų geriausių pasaulyje baleto batelių gamintojų pjedestalo.
Beti Bloch-Vilkenfeld
Jankelio Simono dukra Bracha gimė Varniuose, į Australiją atvažiavo 1933 metais, mirė sulaukusi aštuoniasdešimt septynerių.
Beti Bloch-Vilkenfeld
Kai rusų baleto šokėjai atvažiuodavo į Sidnėjų, jos tėvas pasisiūlydavo jiems vertėjauti, bet kartu ir rinkdavo užsakymus puantams, kuriuos girdavo kaip stiprius ir ilgaamžius. Su juo dažnai būdavo ir Brachos vardą į Beti pakeitusi duktė. Kol tėvas bendraudavo su šokėjais ir jų vadovais, ji spindinčiomis akimis stebėdavo spektaklius iš užkulisių.
1953 metais ištekėjusi už Geršono Vilkenfeldo, ji dirbo žydų švietimo taryboje, dėstytojavo Morijos koledže, bet netrukus prisijungė prie tėvo ir brolių verslo, tačiau visą gyvenimą tęsė švietėjišką darbą ne tik asmeniškai, bet ir dosniai ji remdama, buvo Montefiore švietimo sistemos pradininke Australijoje.
Iki šiol ji prisimenama kaip „labai gerbiama visuomenės atrama“, „ori ir žavi“, Australijos žydų bendruomenėje palikusi gilų pėdsaką.
Džudi Vilkenfeld
Varniškės Brachos-Beti dukra ir Jankelio Simono anūkė Džudi viename interviu pasakojo, kad ji nuo mažens jautėsi esanti menininkė, bet pasirinko pedagogines studijas. Tačiau kai gimė jos pirmasis sūnus, sumanė sukurti jam „interaktyvią knygą“. Ją pamačiusios, kitos mamos irgi užsinorėjo kažko panašaus.
Antrojo sūnaus tryliktam gimtadieniui Džudi vėl padarė meno kūrinį-knygą, o po jos atsiradimo – ir save kaip menininkę.
Žodžiais jos kūrinius sunku apibūdinti, juos reikia pamatyti. Džudi apie pasaulį, gyvenimą pasakoja ne potėpiais, o daiktais, kalbančiais apie žmones, jų santykius, įvykius – visą pasaulį ir jame verdantį aistrų, gėrio ir blogio, grožio ir juodulių, šviesos ir šešėlių katilą.
Džudi Vilkenfeld ir jos kūriniai
Prieš atvažiuodama aplankyti senelio gimtinę, Jakovui Bunkai ji parašė laišką, papasakojo apie savo giminę, o pabaigoje vienu trumpu sakiniu kukliai užsiminė „Aš taip pat esu menininkė“.
Tuo tarpu Google paieškos sistemoje apie ją yra beveik šimtas tūkstančių įrašų. Jos darbų paroda garbę darytų ne tik Žemaičių dailės muziejui, tačiau ir bet kuriai Europos galerijai.
Tal Vilkenfeld
Trisdešimt ketverių metų Džudi dukra ir Jankelio Simono proanūkė Tal savo mamą pagal įrašus Google paieškos sistemoje lenkia dvigubai. Bet muzikantė ir dainininkė šiame garsiai rėkančiame ir gaivališkai šėlstančiame pasaulyje primena su karštakošiu italų lyginamą žemaitį.
Tačiau sėkmes muzikos padangėje ji raško vieną po kitos. Kaip teigia apžvalgininkai, jai gali pavydėti ir keturiasdešimt metų už ją vyresnės muzikos legendos, su kuriomis ji ne tik kartu groja, bet ir bendrauja.
Tal Vilkenfeld (Tal Wilkenfeld)
Tal sako, jog mėgsta panirti į save, kitaip tariant, medituoti, mokėsi to ir bendraudama su Leonardu Koenu (Leonard Kohen). Tikriausiai – nežinodama, kad ir ši legenda giminystės ryšiais susijusi su Plunge.
Su savo pirmu 2007 metų albumu „Transformacija“ („Transfomation“), beatodairiška drąsa ir sunkiu darbu įsiveržusi į pramogų pasaulį, Tal gali pasigirti ne tik populiarumu, bet ir bendrais koncertais su jos talentą įvertinusiais to pasaulio lyderiais Čiku Corea (Chik Corea), Herbu Hankoku (Herbie Hancock), Rajanu Adamsu (Ryan Adams), Džonu Majeriu (John Mayer), Princu, gitaros virtuozu Džefu Beku (Jeff Beck).
Kai žvelgi į šėlstančią pilnutėlės arenos sceną išeinančią Tal, vaidenasi, jog matai tik savimi pasikliaujantį iš Plungės per Varnius į Australiją žemaitiškai ramiai išlipantį jos prosenelį Jankelį Simoną Blochą.
O tuo tarpu tarptautinis moterų muzikos susivienijimas su pasididžiavimu pranešė, kad „She Rocks“ apdovanojimuose pagerbta dainininkė, dainų autorė ir bosinės gitaros virtuozė Tal Vilkenfeld, kurios albumas „Love Remains“ 2019 m. pradžioje buvo geriausias.
YouTube video of Alice Plebush’s appearance on the Today Show
Meet Alice Plebuch, A Woman Who Discovered That Her Father Was Switched At Birth | Megyn Kelly TODAY
Meet Alice Plebuch, A Woman Who Discovered That Her Father Was Switched At Birth | Megyn Kelly TODAY
Alice Plebuch always thought she was Irish-Catholic until a DNA test gave her startling news â and led her to uncover that her father had been switched at bi…
Several years ago, you added my family’s story to Ziezmariai’s page. Until now, I haven’t seen a DNA match with you. My New Year’s surprise was to find you towards the top on my FTDNA list today! Although they put us at 2nd – 4th cousins, I understand that with endogamy, the relationship may be twice as far.
Interesting, I see that we’re related through my grandmother, Ida Cott (neé Ides Zlata Kot) of Ziezmariai as match known descendants of her family, but not of my grandfather Sam Benson (Zalman Peskin). Since we last wrote, I’ve been able to discover a few more names and thought I’d pass them along to see if any sound familiar.
Zlata’s father was Kopel KOT. He was, in some way involved in the lumbering business. I have no surname for his mother or any other woman on his line. Her mother was Freyda “RATINSKY” according to her children and sister; however, I believe it was actually something along the lines of Rudnitsky as her father was Mordeche Maier Rudnitsky. Her mother was Beila Chaya LEYBOVICH (or something that sounds similar. I believe Beila was from Belarus.
I’m going to play with the DNA and see if I can ferret out any further information. Than you so much for your help in the past, maybe this is my opportunity to give back.
Witnessing Holocaust History: From Generation To Generation – A New Global Project Partnership between WE ARE HERE! Perth, Australia, HAMEC Philadelphia and World ORT, London #education
From: Eli Rabinowitz
Date: Sat, 12 Dec 2020
by Raymond Apple, emeritus rabbi of the Great Synagogue, Sydney
Bio about 10 years ago
Small in size but a giant in stature – that describes Rabbi Shalom Coleman, who changed the face of Judaism in Western Australia. Thanks to his refusal to give up or give in, a sleepy, distant community was set on the path to becoming a lively centre of orthodoxy. Rabbi Coleman is now over 90, hopefully with three more decades of work ahead until the proverbial 120.
Born into an orthodox family in Liverpool on 5 December, 1918, he was both a student and a man of action from his youth. At the University of Liverpool he gained a BA degree with honours, plus a Bachelor of Letters in Hebrew and Ancient Semitic Languages and Egyptology. His education was interrupted by World War II when he served with the Royal Air Force as a wireless operator/air gunner on missions in France and Western Europe, and in 1944 he was recruiting officer in England for the Jewish Brigade Group. He returned to university in 1945 as tutor, review writer and librarian. At Jews’ College, he gained rabbinic ordination in 1955. He also undertook postgraduate studies in Semitic languages at Pembroke College, Cambridge.
In 1947, at the suggestion of the then Chief Rabbi of South Africa, Dr Louis Rabinowitz, he went to the Potchefstroom Hebrew Congregation in the Transvaal and then served the Bloemfontein Hebrew Congregation in the Orange Free State from 1949-1960. Whilst in South Africa, he gained an MA at the University of Pretoria and a PhD at the University of the Orange Free State for a thesis entitled “Hosea Concepts in Midrash and Talmud”.
He was chairman of the Adult Education Council (English Section) of the Orange Free State and vice-president of the Victoria League, and introduced essay and oratory contests for schools. As a military chaplain he was active in the ex-service movement and was awarded the Certificate of Comradeship, the highest award of the MOTHS (Memorable Order of Tin Hats). He edited a Jewish community journal called “HaShomer” and an anniversary volume for the 150th anniversary of the Orange Free State.
In 1961 he came to Sydney as rabbi of the South Head Synagogue. He was a member of the Sydney Beth Din, vice-president of the NSW Board of Jewish Education and director of the David J. Benjamin Institute of Jewish Studies, for whom he edited three volumes of proceedings. He established a seminary for the training of Hebrew teachers. He lectured at the University of Sydney and wrote a thesis entitled “Malachi in Midrashic Analysis” for a DLitt.
In 1964 he received the Robert Waley Cohen Scholarship of the Jewish Memorial Council, using it for research into adult education in South-East Asia, Israel and the USA. In 1965 he became rabbi of the Perth Hebrew Congregation in Western Australia. He held office until retirement in 1985.
He determined to turn Perth into a Makom Torah. He obtained land as a gift in trust from the State Government for a new synagogue, youth centre and minister’s residence in an area where the Jewish community lived in Mount Lawley, replacing the original downtown Shule. At that time few members were Shom’rei Shabbat. Further initiatives led to a kosher food centre in the Synagogue grounds; a mikveh; a genizah for the burial of outworn holy books and appurtenances; a Hebrew Academy where high school students met daily, and extra classes four days a week at a nearby state school.
He taught for the Department of Adult Education of the University of WA and served on the Senate of Murdoch University. He was an honorary professor at Maimonides College in Canada, led educational tours to Israel for non-Jewish clergy and teachers, lectured to religious groups, schools and service organisations, and wrote booklets so people of all faiths could understand Jews and Judaism. Talks with the Minister of Education led to a Committee of National Consciousness in Schools, which he chaired; the Minister called his work “invaluable”.
Known as “the rabbi who never stops”, he was a member of the Karrakatta and Pinarroo Valley Cemetery Boards and wrote two histories for them to mark the State’s 150th anniversary in 1979 and the Australian Bicentenary in 1988. He was a member of the Perth Dental Hospital Board and chaired the Senior Appointments Committee and then the Board. The North Perth Dental Clinic is now known as the Shalom Coleman Dental Clinic.
A Rotarian since 1962, first in Sydney and then in Perth, he was President 1985/86 and Governor 1993/9, representative of the World President in 1995, and representative of WA Rotary at the UN Presidential Conference in San Francisco in 1995. He was co-ordinator of the District Ethics and Community Service Committees and chaired the Bangladesh Cyclone Warning Project, which saved the lives of 40,000 residents of the chief fishing port of Bangladesh. He received a certificate of appreciation as District Secretary of Probus Centre, South Pacific. He has spoken at conferences all over the world and is a patron of the Family Association of WA. He has been a vice-president of Save the Children Fund since 1967.
He was a foundation member of the Perth Round Table and their first lecturer. He is still an honorary military chaplain and was on the executive of the Returned Services League and edited their “Listening Post” from 1989-91. He holds high rank in Freemasonry. He is honorary rabbi at the Maurice Zeffertt Centre for the Aged and was made a Governor of the Perth Aged Home Society in 2004. After several years as president of the Australian and New Zealand rabbinate his colleagues made him honorary life president. Several times he went to NZ as interim rabbi for Rosh HaShanah and Yom Kippur. He shines in the pulpit, and is a fine chazzan. He has received awards from the Queen and the Australian Government. The University of WA gave him an honorary LLD in April 2000. He is still, despite his age, a prolific speaker and writer; travels widely and his services are in constant demand.
In 1942 he married Bessie Anna Daviat, who died in 1982. He has a son in Melbourne, a daughter in the USA, grandchildren and great- grandchildren. He married Elena Doktorovich in 1987; she died in 1997.
Small in stature, Rabbi Coleman is a giant in energy, enterprise and enthusiasm, and is one of Australia’s best known figures. Largely thanks to him, Judaism is strong in Perth, with five synagogues, a Chabad House, a Jewish school, a fine kashrut system, and many shi’urim; his own Talmud shi’ur is legendary. No longer is it a struggle to be Jewish in Western Australia.
The Community Rabbi
With Rabbi Dan LiebermanWith Rivka MajtelesWith Rabbi Dovid Freilich and the Blitz FamilyWith Rabbi Marcus Solomon, Eli Rachamim & Eli RabinowitzWith Eli Rabinowitz & Joanna Fox
On September 8th of this year, at the age of 85, the prose writer, playwright and screenwriter Sir Ronald Harvood went to Eternity. In 2003, he won the Oscar, the most prestigious film award in the world, for his screenplay „The Pianist“. Plungė has its roots because the artist’s father was born and spent his childhood in our city. This year marks the 15th anniversary of this famous person’s first and last visit to his father’s homeland.
Two classmates from Cape Town
Harwood’s father was Isaac Horvich (Horwitz). As a teenager, in 1902 he found himself in Cape Town, South Africa. In 1934, his son Ronald was born. Harwood was in the same class at Sea Point Boys’ High as Abel Levitt, whose father was also from Plunge, but the two were unaware of this fact at the time. After graduating from school, the paths of these friends parted ways.
Ronald went to London to study the art of drama and called himself Harwood. Here the young man wanted to pursue an acting career, but turned to the path of a writer. In 1959, he married Natasha Riehle (1938-2013), the granddaughter of the seventh generation of Russian Empress Catherine II (or Catherine the Great). The Harwoods had three children: Anthony, Deborah, and Alexander.
From 1993 to 1997, Harwood was president of the International Club of PEN (Poets, Essays, Novelists). And from 2001 to 2004, he served as president of the Royal Literary Society. The creative legacy of this writer: 24 stage plays, 20 screenplays, 33 books and publications. Ronald Harwood was nominated 32 times for various awards and won 8 times. The most important achievement being his Oscar.
His friend Abel settled in Israel. Together with his wife Glenda, he took care of the memory of his relatives and other Jews of Plungė killed during the Holocaust in Kaušėnai, and helped to establish the Tolerance Education Center at the „Saulė“ Gymnasium. In 2014, Glenda and Abel Levitt were awarded the Badge of Honor of our Municipality for nurturing and perpetuating the Jewish cultural and historical heritage in the Plungė district. In 2019, the Lithuanian Embassy in Israel awarded Spouses Glenda and Abel Levitt with the Lithuanian Ministry of Foreign Affairs badge of honor “Star of Lithuanian Diplomacy” for fostering relations between the Republic of Lithuania and the State of Israel, and perpetuating historical memory.
Relations between the two classmates were resumed when Abel read Ronald Harwood’s novel “ Home”. From there he learned that Ronald’s father, Isaac Horwitz had emigrated to South Africa from Plunge. Then Abel called Ronald and invited him and his wife to go to their parents’ hometown. The invitation was accepted immediately.
In the parents‘ homeland
And on May 25, 2005, Ronald Harwood arrived in Plungė with his wife Natasha and the Levitt family. First they met Jakov Bunka, the last Jew in Plungė, and the next morning they visited the Kaušėnai memorial, where 1,800 Jews from Plungė were killed in July 1941. Ronald had no family left here, but he walked in silence, deeply excited, shrouded in the sanctity of the moment.
Next, our guest visited Saulės Gymnasium. An open lesson was held in the Assembly Hall. Ronald Harwood told the gathered students and teachers about the making of the film “Pianist”. His script was based on the memoirs of Vladislav Špilman, a Jewish pianist living in Poland. After the Nazis occupied Warsaw, the musician, separated from his family, went into hiding for several years. The idea of the film is not to submit to the terrible force of events, and to remain spiritually unbroken.. The screenwriter recounted how the lead actor, the talented American actor, Adrian Brody, had to starve to look like a persecuted and hungry man outwardly. Unable to eat normally, the artist was naturally and constantly sad. The film’s director, Roman Polanski, changed the idea for Ronald Harwood, who hadn’t been able to figure out where to start his screenplay for a long time, to be a playing pianist in the first frame. The screenwriter took advantage of that advice – then came the inspiration to compose all the frames and re-portray Spilman playing the piano in the finale. This film won three Oscars – Best Director, Best Actor and Best Screenplay. The students who attended the meeting received detailed answers to their questions.
In the afternoon of the same day, Ronald Harwood met with an enlightened person of Plungė at the Samogitian Art Museum. As he entered the hall, a melody by Frederik Chopin was heard, played by the pianist of Plunge‘s Mykolas Oginskis Art School. It was the same melody that sounded at the beginning of The Pianist. The start of the meeting was very exciting for Harwood. After all, the music in this film symbolizes such a belief in life and human purpose that man finds in himself the strength to restore a destroyed world even after theonlad ccccccccffffffffff Nazi horror. Harwood spoke about the making of the film, himself, and his father, answering questions from the audience. At the end of the meeting, a photo of all the participants of the afternoon was taken.
The next day, Kazys Vitkevičius, the last surviving Jewish rescuer in Plungė district, was visited.
In 1941, at the age of 14, he helped his mother Emilia Vitkevichienė hide and feed Jewish girls. For this heroism, at the risk of their lives, the mother and son were awarded with the honour of being Righteous of the Nations of the World. For Ronald and Natasha, meeting this special man left a deep impression.
The reception of guests in the Municipal offices was also important. Glenda and Abel Levitt were most impressed by Ronald Harwood’s words to Algirdas Pečiulis, the mayor of Plungė district: “Mr. Mayor, I know you have difficulties with the budget. I appeal to you no matter what you decide, don’t cut the cultural budget so as not to harm your community. ”These words inspired Abel and Glenda to organize a Competition for the Artistic Expression of students named for Ronald Harwood together with the „Saulė“ Gymnasium Tolerance Centre.
Dissemination of humanity and tolerance
The aim of the Ronald Harwood Competition is to encourage students to study history and to make it meaningful artistically, with a strong focus on the Holocaust, to develop tolerance and compassion for the abused, to foster common human values.
In the spring of 2007, the final event of the first competition took place, which was attended by students of Plungė, Palanga and Mažeikiai and their teachers. Abel and Glenda Levitt from Israel also arrived, and Harwood, who was unable to attend due to work commitments, sent a letter to the participants, which was read aloud to everyone. He stated that the memory of Plungė remained as constant reflections on his roots, which thus strengthened his daily life. The author of the letter often thought that his father, Isaac Horwitz, “would be deeply moved, knowing that I could breathe the same air he breathed as a boy, I could look at the same sky my father was looking at.”
The creator remembered the shocking experiences at the massacre graves in Kaušėnai and the meeting with the Jewish rescuer K. Vitkevichius: “I learned that, despite the horror he experienced, he has survived as a bright example of goodness and courage. He showed the light where I saw only darkness. ”
“Your Ronnie”
In 2010, Queen Elizabeth II of England awarded Ronald Harwood the title of Sir. His wife became Lady Harwood. On that occasion, the Tolerance Education Center of Saulė Gymnasium greeted the artist by e-mail. Soon Sir Ronald sent a thank you note, after which he signed, “Your Ronnie“. In this way, only close friends could contact him. This was unexpected, because after all, Ronald Harwood interacted with world leaders, presidents and famous actors. Prince Charles and Camila hosted a dinner for Ronald to mark his 80th birthday. Such a pleasant signature of Ronald Harwood testifies that the visit to Plungė was really very significant for him.
In the 13 years of the Harwood competition, about 800 students have submitted their work. There were works of art of various genres – individual and collective: paintings, graphics, collages, creative writing, dance, documentaries, stagings, photographs, literary-musical compositions, performances. The geography of the bidders has expanded significantly. In addition to the above-mentioned Palanga and Mažeikiai residents, school delegations from Ariogala, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Vilnius, Alytus, Marijampolė, Kėdainiai have participated in it. Such support for the goals of the competition offers hope that the current generation can create a more beautiful world.
Glenda and Abel Levitt demonstrate the most interesting and artistic works of art of the contestants in meetings with communities of various countries and cities. They tell about Lithuania and the Tolerance Centre in Plungė, which invites to develop humanity and tolerance through art. Presentations of students’ works have already been held at the Plungė Public Library, Biržai, the Israeli cities of Tel Mond, Netanya, Kfar Saba, Jerusalem, Herzliya, Ra’anana, Tel Aviv, South African cities of Cape Town, Johannesburg, Durban, as well as London, Toronto, Washington. So thanks to Glenda and Abel Levitt, the name of our city sounds beautiful in the wide world. Ronald Harwood’s work was the source of inspiration for good works by the creators of his name contest and talented young people. The Oscar winner concluded his letter to the first contestant with the words: “Politics is temporary, but art is eternal.” It can be added that person is also temporary in this world, but when a great artist comes leaves this world, his creation illuminates the depths of the souls of those who remain.
Danutė Serapinienė
Danute Serapinienė with the President of Lithuania
Plunge Saule Gymnazyum Tolerance Centre
Plunge Saule Gymnazyum Tolerance Centre
Plungyan KehilaLInk Home Plunge, Lithuania Source: kehilalinks.jewishgen.org/plunge/Home.html Plunge Saule Gymnazyum Tolerance Centre The Ronald Harwood International Art Competition Ronald Harwood…
