Stories from Plungyan – Slesin

Plungiškė Sonia Šlesin

by Eugenijus Bunka

eugenijusbunka@gmail.com

Google Translate

Plungiškė Sonia Šlesin – Mahatmos Gandžio bendražygė

Kol kas vienareikšmiškai vargu ar kas gali pasakyti, kodėl Lietuvos žydai XIX-XX amžių sandūroje masiškai traukė į Pietų Afrikos Respubliką. Tiesa, jie buvo ne pirmieji, nes dar XVII amžiaus viduryje dėl religinių karų Europoje į pietinį Afrikos pakraštį žmonės kėlėsi iš Nyderlandų, Vokietijos, Skandinavijos. Bet dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje iš dešimties PAR įsikūrusių ir besikuriančių žydų, aštuoni buvo iš Lietuvos.

Tokius imigrantų skaičius galima bandyti paaiškinti litvakų vienybe, vienų kitiems pagalba, tvirtais giminaičių ryšiais.

Tai rodo ir plungiškių Lentinų šeimos istorija. Vienas pirmųjų litvakų PAR įsikūręs vyriausiasis sūnus Maksas sukvietė šeimą, visi kūrė verslą, likusiems Lietuvoje rašė laiškus apie atrastą kraštą ir kvietė atvykti į ne tik ištekliais, bet ir galimybėmis turtingą šalį.

Lentinų šeimos istorijos tikriausiai nežinotume, jeigu ne 1910 metais įvykusi tragedija. Verslo reikalais keliavusį jauniausią brolį Paulą geležinkelio stotyje nušovė iš Austrijos atsikraustęs psichikos ligonis Klementas Maruščikas. Žmogžudystė sukrėtė prie tokių įvykių dar nepratusią Pietų Afriką, apie ją ir Lentinų šeimą daug rašė to meto spauda.

Žemaičių Naumiestyje gimusi Hermaną Kalenbachą tėvai dar mažiuką išsivežė į Rusnę, čia jis užaugo, architektūros mokėsi Vokietijoje, o veiklos ėmėsi Pietų Afrikos Respublikoje. Ten susipažino su Machatma Gandžiu, tapo jo finansiniu ir dvasiniu rėmėju bei geriausiu draugu. Kai M. Gandis Johanesburgo centre atidarė savo advokato kontorą ir ieškojo sekretorės, H. Kalenbachas jam rekomendavo Sonia Šlesin, kuriai M. Gandis pasiūlė 20 svarų per savaitę atlyginimą. „Aš čia ne todėl, kad plėščiau pinigus, o todėl, kad man patinka su jumis dirbti ir patinka jūsų idealai“,- sakė Sonia Šlesin, sutikdama gauti tik šešis svarus.

Taip ji pareiškė, jog bus ne tik padėjėja advokato kontoroje, bet ir bendražygė Mahatmos Gandžio politinėje veikloje už lygias žmonių teises, Indijos nepriklausomybę.

Visą laiką, kol M. Gandis gyveno ir dirbo Pietų Afrikos Respublikoje, ji šventai laikėsi duoto žodžio.

Mahatma Gandis, Sonia Šlesin, Hermanas Kalenbachas 

Sonia Šlesin gimė 1888 metų birželio šeštą Maskvoje, kurioje pakeliui į Pietų Afrikos Respubliką trumpai gyveno iš Plungės atvažiavę jos tėvai Izidorius ir Helena Dorotėja. Lygiai po ketverių metų šeima jau buvo Pietų Afrikoje.

Vos penkiolikos sulaukusi, Sonia jau mokėsi Gerosios Vilties kyšulio universitete, pasižymėjo itin sparčiai stenografuodama ir didžiuliu kruopštumu.

Po penkerių darbo su M. Gandi metų, Indų bendruomenė, vertindama Sonios Šlesin pastangas atstovauti ją politiniame ir socialiniame gyvenime, įteikė piniginę premiją, o Kinų asociacijos prezidentas Liangas Kvinas, pripažindamas merginos nenuilstamą kovą už lygias žmonių teises, padovanojo auksinį laikrodį.

Dar po metų kovos už lygiateisiškumą aktyvistė Mili Polak įkūrė Transvalio Indijos moterų asociaciją, kurios sekretore tapo Sonia Šlesin.

Jos amžininkai sako, kad ji pasižymėjo savotišku nutrūktgalviškumu ir net ekscentriškumu, lydėjusiais ją visą gyvenimą, labai mylėjo darbą, bet buvo visiškai abejinga savo padėčiai ir karjerai. O M. Gandis rašė: „Retai sutiksi tokį grynumą, visišką atsidavimą darbui ir didelį ryžtą, kokį turi penelė Šlesin. Mane stebina jos pasiaukojimas Indijai, nesitikint jokio atlygio.“.

Galima sakyti, jog Sonia Šlesin yra ir viena iš taip vadinamos agresyviosios žurnalistikos pradininkių, kai pats žurnalistas, norėdamas išgvildenti temą iki panagių, sukuria provokuojančią situaciją ir nagrinėja joje dalyvaujančiųjų elgesį. Ji keletą kartų traukinyje važiavo trečioje keleivių klasėje, o raginama pereiti į baltiesiems skirtą vagoną atsisakė ir reikalavo, kad už įstatymo pažeidimą geležinkelio administraciją ją apkaltintų. Tada ji būtų turėjusi progą viešai paskelbti savo mintis apie tuo metu mažai kam rūpinčią rasinę nelygybę.

Kai Mahatma Gandis grįžo į Indiją, jo draugystė ir bendradarbiavimas su Sonia Šlesin nenutrūko.

1918 metais, būdama trisdešimties, Sonia Šlesin vėl pradėjo studijas Johanesburgo universitete, o M. Gandis pasirūpino, kad ji gautų 150 svarų paskolą.

1920 metais ji pradėjo mokytojauti mažame kalnakasių miestelyje Krugersdorpe, bet ir pati mokėsi toliau.

1924 metais baigė magistratūrą Vitvatersrando universitete, tame pačiame, kuriame po daug metų mokėsi kitas plungiškis – Alenas Cimbleris, dėstė vaikams prancūzų, lotynų, anglų kalbas, logiką bei filosofiją.

Savo mokiniams ji buvo puiki mokytoja, bet nuolat nepaklusdavo nusistovėjusiai tvarkai. Grąžindavo vaikams privalomas Kalėdų dovanas mokytojams, konfliktuodavo su mokyklos vadovais, jeigu tik pastebėdavo jai nepriimtinus poelgius.

1931 metais vėlgi tame pačiame Vitvatersrando universitete ji baigė afrikanerių kalbos kursą. Bet ir šito diplomo jai buvo negana.

Būdama šešiasdešimt penkerių, ji įstojo į Natalio universitetą studijuoti teisę, bet po poros metų dėl prastos sveikatos šio sumanymo atsisakė. O, nepraėjus nė metams, mirė Johanesburgo ligoninėje.

Jos kremuoti palaikai ilsisi Johanesburgo Bramfonteino kapinių Atminimo sienoje.

Dar jos bei Hermano Kalenbacho atminimas įamžinti garsiajame aštuonias Oskaro statulėles, trisdešimt kitų apdovanojimų, šešiolika nominacijų pelniusiame režisieriaus Ričardo Atenboro 1982 metų filme „Gandis“.

Kadrai iš R. Atenboro 1982 metų filmo „Gandis“. Aktorių įkūnyti Sonia Šlesin, Hermanas Kalenbachas

Stories from Plungyan – Harwood and Sher

Plungiškiai. Serai Entonis Šeras ir Ronaldas Harvudas

Plungiškiai. Serai Entonis Šeras ir Ronaldas Harvudas

by Eugenijus Bunka

eugenijusbunka@gmail.com

Google Translate

Didžiojoje Britanijoje režisieriaus Endžio de Emmonio sukurtame „Dievas teisme“ („Good on Trial“) filme pradžioje pasirodo rabiną Akibą vaidinantis Entonis Šeras (Antony Sher). Pasirodo ir tyli. Jeigu tokio lygio aktorius neprataria nė žodžio, reikia laukti filmo pabaigos ir tikėtis, kad pagal režisieriaus sumanymą jis trinktels taip, kad maža nepasirodys.

Veiksmas vyksta Aušvico koncentracijos stovyklos viename barake, kuriame sugrūsti žydai žaidžia priešmirtinį žaidimą – teisia Dievą, kaltindami jį sulaužiusį pažadą rūpintis savo išrinktąja tauta.

Kadras iš filmo „Dievas teisme“. Rabinas Akiba – Entonis Šeras

Filmo veiksmas – rabino Akibos monologo laukimas. Entonio Šero nepažįstantis žiūrovas tai suvokia tik tada, kai jis prabyla. „Dievas nėra geras. Jis niekada nebuvo geras. Jis tik buvo mūsų pusėje… Dievas nėra geras, jis tik stiprus. Jis dabar prieš mus. Bet jis vis dar Dievas… Bet jau ne mūsų Dievas… Jis tapo mūsų priešu… Dabar jis sudarė sandėrį su kažkuo kitu“,- visa savo talento jėga, už kurią ir nuopelnus dramaturgijai Didžiosios Britanijos karalienė suteikė sero titulą, byloja Entonis Šeras – rabinas Akiba.

Tai verčia patikėti, jog visą gyvenimą su Dievu bendraujantis žmogus jį pažįsta ir žino, kaip yra  iš tikrųjų.

Entonis Šeras

Paties Entonio Šero gyvenimą irgi galima vertinti kaip pažinimo kelią. Plungėje giminės šaknis turintis, Emanuelio ir Mardžeri Šerų šeimoje Pietų Afrikos Respublikoje gimęs Entonis rašė, kad, devyniolikos metų atvažiavęs į Angliją mokytis aktorystės, iškart suvokė du dalykus: baltosios rasės viršenybės prieš juodaodžius Pietų Afrikos Respublikos gyventojus neteisybę ir būtinybę dėl karjeros slėpti savo žydišką kilmę bei homoseksualumą.

Teatre buvo pilna gėjų, tačiau nė vienas to nerodė. Tą patį darė ir Entonis. O slėpdamas savo gyvenimo Pietų Afrikos Respublikoje tarpsnį, jis iškart prarado tenykštį anglų kalbos akcentą ir sakydavo, jog kilęs iš Londono Hampstedo rajono.

Tačiau viskas liko jame.

1982 m. įstojęs į Karališkąjį Šekspyro teatrą, vaidinęs beveik šimtą vaidmenų teatre, kino ir televizijos filmuose, du kartus pelnęs vieną labiausiai Didžiojoje Britanijoje vertinamų Lorenso Olivje premiją, tapęs rašytoju ir teatro režisieriumi, mėgstamiausiu princo Čarlzo aktoriumi, Entonis Šeras sugrįžo į save. Jis ir jo partneris bei bendradarbis Gregoris Doranas tapo viena iš pirmųjų gėjų porų, pradėjusių civilinę partnerystę Jungtinėje Karalystėje.

Tam reikėjo didžiulės drąsos, nes Anglijoje homoseksualumas buvo dekriminalizuotas tik 1967 metais. Dar buvo gyvas prisiminimas, kaip valdžia susidorojo net su Alanu Turingu, kuris II pasaulinio karo metu iššifravo garsiosios vokiečių Enigmos siunčiamus pranešimus. Anot istorikų, A. Turingas karą Europoje sutrumpino dvejais metais, išgelbėjo 14 milijonų gyvybių, tačiau turėjo pasirinkti bausmę: kalėjimą arba cheminę kastraciją. Pasirinkęs pastarąją, jis nusižudė.

Dar buvo garsi homoseksualaus aktoriaus Džono Gilgudo (Jono Gelgaudo) byla, ir tik kolegų bei jo talento gerbėjų palaikymas išgelbėjo jį nuo kalėjimo.

2001 m. Entonis Šeras pasirinko vaidmenį savo pusbrolio Ronaldo Harvudo (Ronald Harwood) pjesėje “Malerio atsivertimas“ ir sakė, kad kompozitoriaus, aukojančio savo tikėjimą dėl karjeros, istorija įkūnija jo paties kova už tapatybę.

Ronaldas Harvudas – irgi plungiškio vaikas, gimęs Pietų Afrikos Respublikoje, irgi išvažiavęs į Londoną siekti aktoriaus karjeros, bet pasukęs rašytojo, dramaturgo keliu ir taip pat kaip ir Entonis Šeras už nuopelnus teatrui pelnęs Didžiosios Britanijos sero titulą.

Prieš penkiolika metų vaikystės draugo Abelio Levito pakviestas jis lankėsi Plungėje ir, anot Abelio, susitikime su rajono meru Algirdu Pečiuliu ištarė tai, kas šiandien labai aktualu: „Pone mere,- sakė Ronaldas Harvudas, – žinau, kad turite biudžeto sunkumų, bet kad ir ką darytumėte, prašau, nemažinkite savivaldybės biudžeto kultūrai. Tai pakenktų visiems“.

Regis, tai tipiškas kultūrininko požiūris, kuris formuojasi ne per vieną dieną.

Vėlgi Abelis Levitas prisimena, kad, nuo mažų dienų draugavę, bet nežinoję, kad jų anksti mirę tėvai Isakas Horvičius ir Luisas Levitas yra plungiškiai, abu linko į aktorystę. Ronaldas mokykloje rinko visų joje vykusių konkursų laurus ir, gavęs mokyklos baigimo pažymėjimą iškart išskrido į Londoną įgyvendinti savo svajonę.

Tačiau jo mama nepajėgė finansiškai remti sūnaus mokslų, todėl, studijuodamas Karališkoje dramos meno akademijoje, Ronaldas susirado ir darbą: tapo garsaus to meto aktoriaus sero Donaldo Halfito asistentu. Bet tai netiko Akademijai, todėl mokslus teko mesti, liko tik darbas, prisiminimai apie kurį pagimdė garsią Ronaldo Harvudo pjesę, o vėliau ir filmą „Aprengėjas“.

Viso iš po Ronaldo Harvudo plunksnos pasaulį iki šiol išvydo per dvidešimt pjesių, dvidešimt  scenarijų filmams, per trisdešimt grožinės ir dokumentinės literatūros kūrinių.

Ronaldas Harvudas su „Oskaru“

Plačiai jo vardas nuskambėjo po to, kai 2002 metais už scenarijų kino filmui „Pianistas“ jam atiteko „Oskaras“ – garsiausias kino pasaulio apdovanojimas. 2007 metais „Oskarui“ buvo nominuotas pagal Ronaldo scenarijų sukurtas dar vienas filmas „Skafandras ir drugelis“, pasakojantis vėlgi tikrą istoriją apie insultą patyrusį, vien kairės akies mirktelėjimais knygą padiktavusį žurnalistą.

Kaip tik tarp šių datų Ronaldas Harvudas – pirmasis tokio lygio autorius ir buvo Plungėje, susitiko su rajono vadovais, moksleiviais, Žemaičių dailės muziejaus lankytojais.

Vaikystės draugai Abelis Levitas (kairėje) ir Ronaldas Harvudas Kaušėnuose 2005 metais

Po jo vizito Abelis Levitas Saulės gimnazijos Tolerancijos centro vadovei Danutei Serapinienei pasiūlė rengti kasmetinius Ronaldo Harvudo vardo moksleivių meninės raiškos konkursus, kurie tęsiami iki šiol ir sulaukia dalyvių iš visos Lietuvos bei paties Ronaldo Harvudo dėmesio.

Ronaldas Harvudas su plungiškiais Saulės gimnazijoje

Pabaigai – Liudvikos Pociūnienės straipsnio “Aš dūstu…“, spausdinto prieš metus bernardinai.lt citata apie du filmus, kuriems scenarijus parašė Ronaldas Harvudas: „Kalbant apie dramatiškiausius XX a. istorijos dalykus, norėčiau pasilikti prie stebėtinai nešališko Romano Polanskio „Pianisto“ ,, … bei Istvano Sabo „Taking sides“ su Harvey Keiteliu. Filmo pavadinimas lietuviškai išverstas „Apsisprendimas“, nors galėtų būti verčiamas ir kaip „Šališkumas“. Mano galva, tai – privaloma programa visiems, norintiems ištarti savo žodį Antrojo pasaulinio karo ir pokario tema kine“. 

 

 

    

 

Stories from Rietavas – Mendel Kaplan

Mendelio Kaplano nostalgija

Mendelio Kaplano nostalgija

by Eugenijus Bunka

eugenijusbunka@gmail.com

Ne mokslu, o labiau jausmais paremta pusiau fantastinė teorija sako, kad nostalgija (gr. nostos – grįžimas + algos – kančia, skausmas), kuria esame pratę vadinti Tėvynės ilgesį, gimsta todėl, kad dar mamos įsčiose ir tik gimęs žmogaus kūnas prisitaiko prie gimtosios aplinkos poveikio. O kai perkeliamas į kitokią, ima priešintis ir reikalauti grąžinti į jam įprastą. Tas pasipriešinimas ir sukelia dvasinę kančią, kurią jaučia beveik kiekvienas.

Jei kūno sugrąžinti neįmanoma, žmogus kuria pasiilgtą aplinką kitoje vietoje ir bent taip bando nuraminti dvasinį skausmą.

Va, taip, pusiau rimtai galima būtų paaiškinti, kodėl Pietų Afrikos Respublikoje, Keiptaune atsirado Rietavo vardu pavadinta kavinė. Įkurta ji Holokausto centre, kuriame yra  ir muziejus. O jame atkurtas žydiška Žemaitijos miestelio aplinka. Tokia, kokioje augo Giliogiryje ir Rietave gyvenę  Mendelio Kaplano tėvai Rachelė ir Isakas.    

Žydų muziejaus Keiptaune ekspozijoje atkurti Žemaitijos miestelio vaizdai

Rietavas (Riteve) – kavinė Keiptaune

Mendelis gimė jau Pietų Afrikos Respublikoje, bet, matyt, paveldėjo ir tėvų nostalgijos.Po jo mirties 2009 metų lapkričio devynioliktąją, Leisterio universitetas Anglijoje pranešime apie netektį rašė, jog daktaras Mendelis Kaplanas labai domėjosi lietuviška Pietų Afrikos žydų bendruomenės kilme, o, sužinojęs apie istorijos studijų mokyklos projektą kompiuterizuoti vargšų žydų duomenis laikinoje prieglaudoje, per kurią daugelis Lietuvos žydų migrantų keliavo į Keiptauną, skyrė keletą reikšmingų dotacijų universitetui, kad darbas būtų paspartintas.

Universitete sukurta duomenų bazė ir šiandien yra svarbus demografinių, genealoginių ir migracijos tyrimų šaltinis.

Rietaviškiai 2011 metais prie buvusios sinagogos pastatė Atminimo ženklą visai sunaikintai vietos žydų bendruomenei ir asmeniškai Mendeliui Kaplanui už Rietavo vardo garsinimą pasaulyje.

Rietavo savivaldybės  meras Antanas Černeckis ir Izraelio Jad Vašemo memorialo holokausto aukoms atminti atstovė Irit Abramski 2011 metais atidengė Atminimo ženklą Mendeliui Kaplanui ir visai Rietavo žydų bendruomenei

Vien išvardinti, ką M. Kaplanas nuveikė per savo gyvenimą, reikėtų nemenkos studijos, kurioje pirmiausia turėtų būti užrašyta, kad jis, perėmęs tėvo tvoras ir vielą  gaminusias dirbtuves, tapo stambiausiu Pietų Afrikos Respublikoje plieno gamintoju. Verslas sukrovė jam milijardinius turtus, tačiau nepakeitė žmogaus sielos.

Didžiulę dali uždirbtų pinigų jis investuodavo ne gamybai plėsti, o į žmones.

Litvakams būdingą tikslo matymą ir užsispyrimą jo siekti Žydų agentūros Švietimo departamento generalinis direktorius ir artimas Mendelio Kaplano draugas Alanas Hofmanas apibūdino pasakodamas, jog Mendelis savo iniciatyva ir už savo pinigus žydų švietimu užsiėmė dar tada, kai tai nebuvo labai populiaru. Anot A. Hofmano, jis „buvo vienas iš tų, kurie kaip niekas kitas suprato, jei žydų švietimas nebus pagrindiniu darbu, nebus ir žydų tautos“.

Iš verslo gautais pinigais jis, kaip ir liepia žydų tradicija, tyliai, nesitikėdamas ir nelaukdamas populiarumo, garbės, reklamos, rėmė mokslo siekiančius varganų litvakų vaikus, steigė muziejus, fondus, žydiškas organizacijas tautai šviesti, jos paveldui saugoti, kurti geresnę ir fizinę, ir dvasinę aplinką. Ne sau, ne savo artimiesiems, bet visiems.

Mendelis Kaplanas artimai bendravo ir su Pietų Afrikos Respublikos Prezidentu Nelsonu Mandela, kuris, rodydamas pagarbą bendražygiui ir visai jo tautai, lankėsi Izraelyje, kaip garbingas svečias dalyvavo Žydų muziejaus Keiptaune atidaryme. Didelė, net labai didelė tikimybė, jog Mendelis Kaplanas jam paaiškino, kodėl kavinė pavadinta Rietavo vardu. Regis, smulkmena, bet kai apie rietaviškius sužino vienas populiariausių valstybės vadovų, tai vadinama itin vykusia viešųjų ryšių akcija.

Pietų Afrikos Respublikos Prezidentas Nelsonas Mandela ir Mendelis Kaplanas

Žinoma, kai kam dėl jos nei šilta, nei šalta, tačiau vis tiek savimeilę kuteną.

O dar Mendelis Kaplanas, vos tik atsivėrė geležinė uždanga, surinko giminės šaknis buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje Rusijoje, Baltarusijoje, Šeduvoje, Krakėse, Rietave turinčius artimuosius ir atskraidino juos Lietuvon. Tuo metu tai buvo taip neįprasta, kad kelionėje autobusu mūsų šalies keliais juos lydėjo policijos ekipažas.

Mendelis Kaplanas tada atvežė jo iniciatyva išleistą knygą „Rietavas – žydiškas štetlas Lietuvoje“, kurią vėliau iš anglų kalbos išvertė bei išspausdino Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas ir padovanojo  rietaviškiams.

Be stulbinančių pasiekimų versle, labdaringoje veikloje, vadovaujant daugybei svarbių bei įtakingų visuomeninių organizacijų ar bent dalyvaujant jose, Mendelis Kaplanas dar ir rašė knygas. Viena jų – „Nuo štetlo (miestelio) iki plieno gamybos“. Knygos beveik neįmanoma nusipirkti, nes Amazon prekyboje ji buvo populiariausių pirkinių šimtuke, tačiau rietaviškių savimeilę vėlgi turėtų kutenti žinia, kad knygos pavadinime „shtetl“ pakeisti į „Rietavo“, nebūtų didelė nuodėmė. Plungiškiai turi Kazimiero Pabedinsko knygą „Nuo Plungės iki Maroko“, o rietaviškiai – panašią Mendelio Kaplano.   

Mendelio Kaplano knygos „Nuo štetlo iki plieno gamybos“ ir „Žydų šaknys Pietų Afrikos ekonomikoje“. Pirmosios knygos viršelyje matosi Rietavo sinagoga

Bet kliuvo ir visai Lietuvai. Žinant, kad apie aštuoniasdešimt procentų žydų Pietų Afrikos Respublikoje – išeiviai iš Lietuvos bei jų palikuoniai, kita Mendelio Kaplano knyga „Žydų šaknys Pietų Afrikos ekonomikoje“ – apie mūsiškius, litvakus.

Dar prisimenant, kad Mendelis Kaplanas buvo aistringas regbio gerbėjas ir rėmėjas, o Pietų Afrikos Respublikos rinktinė nuo 1995 metų tris kartus tapo pasaulio čempione, du kartus laimėjo bronzinius apdovanojimus, vėlgi galime šyptelėti, jog tose pergalėse yra ir dalelė Lietuvos.

Ir apskritai, visame pasaulyje yra Lietuvos dalelė. O joje – ir gabalėliai Plungės, Rietavo  ir visų Lietuvos miestų bei miestelių. Dažniausiai – išaugusių nostalgiškoje litvakų aplinkoje.

 

Witnessing Holocaust History: From Generation To Generation

Witnessing Holocaust History: From Generation To Generation – A New Global Project Partnership between WE ARE HERE! Perth, Australia, HAMEC Philadelphia and World ORT, London #education
From: Eli Rabinowitz
Date: Sat, 12 Dec 2020 

Orla Poland, 1921

About

Perth, Australia

This global program will start with 19 ORT schools on 27 January 2021, and will continue with more schools for Yom Hashoah through 8/9 April 2021
Website:
https://wah.foundation/witnessing-holocaust-history-from-generation-to-generation/

Press Statement from HAMEC:

 

 

WITNESSING HOLOCAUST HISTORY: FROM GENERATION TO GENERATION

WITNESSING HOLOCAUST HISTORY: FROM GENERATION TO GENERATION

HAMEC ORT WAH! Ruth Almy Intro 27 January 2021

Source: youtu.be/Fqm3R-h6RPE

Participating ORT Schools for the 27 January 2021 event are:

Country/ City Timezone School
Mexico/ Mexico City CST CIM-ORT
South Africa/ Cape Town SAST Herzlia
South Africa/Johannesburg SAST King David Victory Park High
Bulgaria/Sofia EEST Dimcho Debelianov Hebrew and English Language School
Netherlands/ Amsterdam CET JSG Maimonides
Spain/Madrid CET ORT Colegio Estrella Toledano
Russia/ St Petersburg MST ORT de Gunzburg Secondary School # 550 “Shorashim”
Russia/ Samara SST Samara ORT Secondary School# 42, “Gesher”
Russia/ Moscow MST ORT Tekhiya, Center of Education # 1311
Russia/Moscow MST ORT Moscow Technology School, Gymnasium # 1540
Russia/ Kazan MST ORT “Mishpahteinu” Secondary School # 12
Ukraine/ Chernivtsi EEST ORT Specialized School #41
Ukraine/ Kiev EEST Kiev ORT Educational Complex #141
Ukraine/ Odessa EEST ORT Secondary School # 94
Ukraine/ Zhaporozhie EEST ORT “Aleph” Jewish Gymnasium
Moldova/ Kishinev EEST ORT Technology Lyceum
Estonia/ Tallinn EEST ORT Tallinn Jewish School
Latvia/ Riga EEST ORT Network Jewish Secondary School
Lithuania/ Vilnius EEST Vilnius Sholom Aleichem ORT School

Bielski Reunion, Belarus

http://wah.foundation

For more info about this post, contact Eli Rabinowitz eli@elirab.com

The World Premiere of the four language Partisan Song

The World Premiere of the four language Partisan Song

Ellenbrook Secondary College & Carmel High SchoolAt Ellenbrook Secondary College5 August 2019

Source: youtu.be/iIJ-rC-DcWA

Perth Modern School, December 2019

Rabbi Shalom Coleman Celebrating 102!

12 December 2020

Rabbi Shalom Coleman – 102 – Mazeltov!

In the Maccabean:

Dianella Shul was packed today to celebrate Rabbi Coleman’s birthday.

As always, Rabbi impressed us with his amazing and flawless and rendition of the Maftir and Haftorah of Parashat Vayeishev

Here are photos and items from my previous posts

The People’s Rabbi

Rabbi Shalom Coleman

Who Am I!

Watch Video:

Source: youtu.be/bD4pm_sQ1HE

Coleman

Source: elirab.com/Coleman.html

SHALOM COLEMAN – RABBINIC DYNAMO

by Raymond Apple, emeritus rabbi of the Great Synagogue, Sydney

 Bio about 10 years ago

Small in size but a giant in stature – that describes Rabbi Shalom Coleman, who changed the face of Judaism in Western Australia. Thanks to his refusal to give up or give in, a sleepy, distant community was set on the path to becoming a lively centre of orthodoxy. Rabbi Coleman is now over 90, hopefully with three more decades of work ahead until the proverbial 120.

     Born into an orthodox family in Liverpool on 5 December, 1918, he was both a student and a man of action from his youth. At the University of Liverpool he gained a BA degree with honours, plus a Bachelor of Letters in Hebrew and Ancient Semitic Languages and Egyptology. His education was interrupted by World War II when he served with the Royal Air Force as a wireless operator/air gunner on missions in France and Western Europe, and in 1944 he was recruiting officer in England for the Jewish Brigade Group. He returned to university in 1945 as tutor, review writer and librarian.   At Jews’ College, he gained rabbinic ordination in 1955.  He also undertook postgraduate studies in Semitic languages at Pembroke College, Cambridge.

     In 1947, at the suggestion of the then Chief Rabbi of South Africa, Dr Louis Rabinowitz, he went to the Potchefstroom Hebrew Congregation in the Transvaal and then served the Bloemfontein Hebrew Congregation in the Orange Free State from 1949-1960.  Whilst in South Africa, he gained an MA at the University of Pretoria and a PhD at the University of the Orange Free State for a thesis entitled “Hosea Concepts in Midrash and Talmud”.

     He was chairman of the Adult Education Council (English Section) of the Orange Free State and vice-president of the Victoria League, and introduced essay and oratory contests for schools. As a military chaplain he was active in the ex-service movement and was awarded the Certificate of Comradeship, the highest award of the MOTHS (Memorable Order of Tin Hats). He edited a Jewish community journal called “HaShomer” and an anniversary volume for the 150th anniversary of the Orange Free State.

     In 1961 he came to Sydney as rabbi of the South Head Synagogue. He was a member of the Sydney Beth Din, vice-president of the NSW Board of Jewish Education and director of the David J. Benjamin Institute of Jewish Studies, for whom he edited three volumes of proceedings. He established a seminary for the training of Hebrew teachers. He lectured at the University of Sydney and wrote a thesis entitled “Malachi in Midrashic Analysis” for a DLitt.

     In 1964 he received the Robert Waley Cohen Scholarship of the Jewish Memorial Council, using it for research into adult education in South-East Asia, Israel and the USA. In 1965 he became rabbi of the Perth Hebrew Congregation in Western Australia.  He held office until retirement in 1985.

     He determined to turn Perth into a Makom Torah. He obtained land as a gift in trust from the State Government for a new synagogue, youth centre and minister’s residence in an area where the Jewish community lived in Mount Lawley, replacing the original downtown Shule.   At that time few members were Shom’rei Shabbat. Further initiatives led to a kosher food centre in the Synagogue grounds; a mikveh; a genizah  for the burial of outworn holy books and appurtenances; a Hebrew Academy where high school students met daily, and extra classes four days a week at a nearby state school.

     He taught for the Department of Adult Education of the University of WA and served on the Senate of Murdoch University. He was an honorary professor at Maimonides College in Canada, led educational tours to Israel for non-Jewish clergy and teachers, lectured to religious groups, schools and service organisations, and wrote booklets so people of all faiths could understand Jews and Judaism. Talks with the Minister of Education led to a Committee of National Consciousness in Schools, which he chaired; the Minister called his work “invaluable”.

     Known as “the rabbi who never stops”, he was a member of the Karrakatta and Pinarroo Valley Cemetery Boards and wrote two histories for them to mark the State’s 150th anniversary in 1979 and the Australian Bicentenary in 1988. He was a member of the Perth Dental Hospital Board and chaired the Senior Appointments Committee and then the Board. The North Perth Dental Clinic is now known as the Shalom Coleman Dental Clinic.

     A Rotarian since 1962, first in Sydney and then in Perth, he was President 1985/86 and Governor 1993/9, representative of the World President in 1995, and representative of WA Rotary at the UN Presidential Conference in San Francisco in 1995. He was co-ordinator of the District Ethics and Community Service Committees and chaired the Bangladesh Cyclone Warning Project, which saved the lives of 40,000 residents of the chief fishing port of Bangladesh. He received a certificate of appreciation as District Secretary of Probus Centre, South Pacific. He has spoken at conferences all over the world and is a patron of the Family Association of WA. He has been a vice-president of Save the Children Fund since 1967.

     He was a foundation member of the Perth Round Table and their first lecturer. He is still an honorary military chaplain and was on the executive of the Returned Services League and edited their “Listening Post” from 1989-91. He holds high rank in Freemasonry. He is honorary rabbi at the Maurice Zeffertt Centre for the Aged and was made a Governor of the Perth Aged Home Society in 2004. After several years as president of the Australian and New Zealand rabbinate his colleagues made him honorary life president. Several times he went to NZ as interim rabbi for Rosh HaShanah and Yom Kippur. He shines in the pulpit, and is a fine chazzan.  He has received awards from the Queen and the Australian Government. The University of WA gave him an honorary LLD in April 2000.  He is still, despite his age, a prolific speaker and writer; travels widely and his services are in constant demand.

     In 1942 he married Bessie Anna Daviat, who died in 1982.   He has a son in Melbourne, a daughter in the USA, grandchildren and great- grandchildren. He married Elena Doktorovich in 1987; she died in 1997.

     Small in stature, Rabbi Coleman is a giant in energy, enterprise and enthusiasm, and is one of Australia’s best known figures. Largely thanks to him, Judaism is strong in Perth, with five synagogues, a Chabad House, a Jewish school, a fine kashrut system, and many shi’urim; his own Talmud shi’ur is legendary. No longer is it a struggle to be Jewish in Western Australia.

The Community Rabbi
With Rabbi Dan Lieberman
With Rivka Majteles
With Rabbi Dovid Freilich and the Blitz Family
With Rabbi Marcus Solomon, Eli Rachamim & Eli Rabinowitz
With Eli Rabinowitz & Joanna Fox

Spiritual Treasure – Book Launch at the Perth Hebrew Congregation

Source: elirab.me/spiritual-treasure-book-launch-at-the-perth-hebrew-congregation/

Rabbi Coleman and The Bloemfontein Reunion

Rabbi Coleman and Bloemfontein Reunion

Rabbi Coleman reminisces about his time in Bloemfontein as Jewish Spiritual Leader – 1949 to 1959.  Perth, Australia 3 February 2016

Watch Video:

Source: youtu.be/GVUN1PtPD0g

 

The 62nd Yahrzeit of Isocher Zeldin

Socher’s passport. He was born in Dvinsk (today Daugavpils)  Latvia
 
 
He passed away in Cape Town on Guy Fawkes Day – 5 November 1958
 
He re-established himself and his family  in Cape Town South Africa
 
On Muizenberg Beach
 Socher’s descendants around the world
 
Socher and Chasa Zeldin
and their six daughters  left Riga for South Africa between 1927 to 1937.
Two sons were left behind. Moisey died in the Holocaust, David survived.
 
zeldin_aunts-3
Socher and Chasa, their 5 married daughters and their husbands.
 
Socher’s other children
Moisey?
David Zeldin
Chana Zeldin

bwfamily

11 of the 15 his Cape Town grandchildren.

Leon Spiller’s Barmitzvah – Socher is not in the photo!
 
With his mate Charlie Slivkin
 
Socher passed away on Guy Fawkes Day – 5 Nov 1958 aged 77.
 
Family reunion in Cape Town in the 80s
 
13329_375835325919_504295919_3815710_4550628_n_original
Socher’s late grandson Mendel and Mendel’s daughter Bella, Mendel’s nieces Alla &  Mira, and Mendel’s great niece Angela.
 
zeldin-family
Socher’s 2 x great grand daughter Lucy’s wedding in NY in 2010
 
Socher’s grand daughter Zara and her late brother Mendel’s NY & Toronto families in 2017
Socher’s grand daughter  Zara, her daughters Mira and Alla and Avram-Yakov in Toronto
In Brooklyn NY with Bella, Lucy, Estee, Jonathan, Alex & my brother Michael – meeting for the first time.
 
 
 
 

Harry’s 18th Yahrzeit

Today, 10 Heshvan 5781, 28 October 2020,  is the 18th yahrzeit of my dad, Cantor Hirsh Zvi (Harry) Rabinowitz

Harry’s abridged ancestral family tree (extends to over 20 generations)

Harry was born in Volksrust, Transvaal,  South Africa on 28 September 1914.

Volksrust – Wikipedia

Volksrust is a town in the Mpumalanga province of South Africa near the KwaZulu-Natal provincial border, some 240 km southeast of Johannesburg, 53 km north of Newcastle and 80 km southeast of Standerton.

Source: en.wikipedia.org/wiki/Volksrust

To hear sound clips of Harry (plus others) including Chief Rabbi Louis Rabinowitz, click on this image below:

Here is a collection of images to remember him on his yahrzeit.

With his parents and two older brothers Leib and Isaac, who were born in Jerusalem.

His two younger sisters Rachel and Sarah were born in Cape Town.

 

Harry was a musician and cantor, a baritone who sang in many languages in concerts, recitals, operattas and on radio

Here is a small selection from his scrapbook:

 

On the radio

He was often accompanied by his sister Rachel Rabinowitz, a concert pianist.

Harry made a record of Popular Yiddish Melodies with Solly Aronowsky’s orchestra on His Masters Voice

Chazonim Oif Probe – an entertaining track from the LP

A review

With my mother, Rachel

With me, my mom, aunty Rachel and my bobba, Chana Chesha Miriam

With other world class chazonim in Johannesburg, including Moshe Stern and Johnny Gluck.

Singing with his choir

His matseva at West Park Cemetery, Johannesburg

With Jill in shul at yahrzeit memorial board

 

Sir Ronald Harwood: Obit by Abel Levitt

Plunge, Lithuania

Sept 2020: planted by Eugenijus Bunka at Litvakland, Plateliai

Sir Ronald Harwood 

Source: en.wikipedia.org/wiki/Ronald_Harwood

The Ronald Harwood International Art Competition
 

The Tolerance Centre

More artwork to follow….

Abel Levitt on the passing of Sir Ronald Harwood from natural causes at his home in Sussex on 8 September 2020, at age 85.

Abel:

I would like to write specifically about Ronald’s connection to Plungyan in Lithuania and his visit there with his wife Natasha in 2005.

I grew up with Ronnie Horwitz. We started school at the Kings Road Primary School in 1941, in the same class of sub A. We completed our schooling at Sea Point Boys’ High in 1951. Throughout our school lives we were in the same class, at Kings Road, at Sea Point Junior and at Sea Point Boys’ High. We lived close to one another, Ronnie in Victoria Road Bantry Bay, and, I, 150 yards away in Brompton Avenue. We were in the Cubs and Scouts together at the 10th Green and Sea Point, We played tennis together, watched cricket at Newlands together, competed with one another at the Eisteddfods. 

At school, Ronnie took the lead in the school plays. He was outstanding. After we had finished writing our matric exams, Ronnie left for London, to study Dramatic Art, dropped out of the Royal Academy due to financial difficulties, and the rest, as they say, is history. A career of writing and leadership. We maintained a loose relationship, the occasional phone call when I was in London, but we did spend a day together after watching his acclaimed play “Taking Sides”.

It was whilst reading his novel “HOME” that I learned for the first time that Ronald’s father Isaac Horwitz had emigrated from Lithuania. In half a lifetime, our fathers’ ancestry was not a subject of discussion. Glenda and my journey to Lithuania had already began, when I read Ronnie’s book “Home” and discovered that both of our fathers were from Plungyan. I called Ronnie. “What about you and Natasha joining us in a trip to our shtetl Plungyan” I asked. The reply was immediate. And the date 25th May agreed upon, with our guide Regina to be our leader.

The meeting at the airport was emotional. Ronnie had recently been awarded the Oscar for writing the screenplay of what was to become a Holocaust Classic “The Pianist”. And here he was, with his dear wife Natasha, in Lithuania.

Our journey to Plungyan was via Kovno where we visited Eugenijus Bunka, the son of the “Last Jew in Plungyan”, and our friend and partner in our Plungyan ventures. Eugenijus was in hospital, recovering from an operation. He would not be with us on the upcoming welcome to the Oscar winner.

 Upon our arrival in the town our first stop was at the apartment of Yacovas Bunka. During the few years of Lithuanian independence from the Soviet occupation, Yacovas Bunka had welcomed some hundreds of Plungyaner Jews. Few would have been of the international stature of the writer, playwright, literary giant and Oscar winner as Ronald Harwood. There was an immediate warm relationship although Bunka spoke no English and Ronald did not understand Yiddish.

The following morning we proceeded to the mass graves, where 1800 Plungyan Jews had been murdered by the Germans and their Lithuanian Collaborators in July 1941. The mass graves in Plungyan are special .The acclaimed sculptor Bunka, together with his Lithuanian sculptor friends had carved the sculptures which stand as sentinels overlooking the mass graves. These mass graves in the Kausenai Forest have been described by some as the most impressive in the whole of Eastern Europe. Ronald did not have family who had remained in Lithuania, but he walked around, silent, as he absorbed the sanctity of the moment. He was profoundly moved. The photo of Ronald sitting quietly on a bench describes the emotion of the visit.

Our next visit was to the Saules Gymnasium. The headmaster Jouzas Milacius welcomed his important guests, the Harwood’s, in one of the multiple European languages that he spoke, but not a word of English. Jouzas is a true friend of ours, a man who was directly helpful when we proposed the establishment of a Tolerance Education Centre in his school.  The pupils were assembled in the hall, waiting for the guests to arrive. They were well prepared. Every class had seen the film, “The Pianist”, and had lessons about the Warsaw ghetto uprising. And here they were, seated and waiting to hear from Ronald. The students were riveted by Ronald’s charm and dynamic personality.

The questions were intelligent. These children had as a teacher Danute Serapiniene, a committed and sincere lady who since 1995 had been teaching children about the Holocaust and about the Jews who lived in their town Plunge.

In the evening there was an event at the local Ogynski Palace where Ronald addressed the intellectuals of the town, relating his experiences of working in Poland with the director of the film Roman Polansky. Again the audience interacted with his engaging and charismatic personality and interacted with many questions about the film.

The following morning was a scheduled meeting with the mayor of Plunge, all arranged by the school? We sat in the mayor’s office, listening to the usual welcome and niceties.

And then Ronald Harwood spoke. I remember his words very clearly. “Mr. Mayor, I know that you have difficulties with budgets. I appeal to you, whatever you do don’t reduce the budgets for culture. To do so will be to the detriment of your society.”

As we walked down the stairs at the conclusion of the meeting, Glenda looked at me, and I looked back at her. We were both thinking of the very same thing. That was to create an art competition, called “The Ronald Harwood Holocaust Art competition“. Ronald’s words to the mayor of Plunge had inspired us and since that time the Ronald Harwood Art Competition has grown from a local event, to a regional event and to a national event. The word “Art” has become “Arts” as all forms of art are part of the competition today. Painting, drawing, sculpture, drama, music and writing.

We were present at the 10th anniversary of the Ronald Harwood Arts Competition, held in the Plunge Town Hall. There was an exhibition of prize-winning art works from previous years and entries from throughout Lithuania. The International School in Vilnius arrived with two full busloads of children of all ages who took part in a musical play, in Lithuanian, English and Yiddish with

Vilna and the Holocaust as the theme.

On Friday night at our hotel in the nearby resort of Plateliai we had a traditional Friday night dinner with candle lighting and Kiddush. Our guests included teachers from the district.

Before leaving Plungyan we had a special visit to make. Living in the centre of the town was Kazys Vitkevicius and his wife. As a 14year old in 1941 Kazys had helped his mother to save Jewish girls. He did this by digging pits in which he hid the girls covered by branches, and bringing them food. Both his mother and Kazys were honoured by Yad Vashem and became Righteous among the Nations. Ronald and Natasha were visibly moved at the experience of meeting this special man.

And so back to Vilnius where Ronald addressed the students at the Sholem Aleichem Jewish Day School. Again, the subject was the movie The Pianist and once more the children at the school were enthralled by the charm and competence of the writer of the script of the film

The Harwoods returned to their home in London after an experience which Ronald told me was something beyond his expectations.

 For us, that experience of being with my lifelong friend in the land of the birth of our fathers, to witness the appreciation of the young people of the artistry of Ronald Harwood inspired us to talk about Tolerance Education and to display the winning art works from the Ronald Harwood competition in countries around the world, including South Africa and Lithuania.

Abel Levitt 

Eli with Glenda & Abel Levitt in Ra’anana, Israel – July 2017

———————

Sea Point High School 

Sea Point High School – Wikipedia

Sea Point High School, formerly Sea Point Boys High School, is a co-educational public high school in Main Road, Sea Point, Cape Town, South Africa. The school was established on 21 April 1884. In 1925, the senior grades were separated from the junior grades. In 1989, the school merged with Ellerslie Girls’ High School after becoming co-educational.

Sea Point Boys connected to Plunyan

  • Sir Ronald Harwood (Horwitz)
  • Sir Antony Sher
  • Abel Levitt
  • Eli Rabinowitz (KehilaLink manager)

Source: en.wikipedia.org/wiki/Sea_Point_High_School

The Last Jew in Plunge

Last Jew

Source: kehilalinks.jewishgen.org/plunge/Last_Jew.html

Source: kehilalinks.jewishgen.org/plunge/Home.html

 

Gintautas Rimeikis and Yolanta Mazhukne

   

Yolanta Mazhukne, Gintautas Rimeikis and Danutė Serapinienė 

With Gintautas Rimeikis, Yolanta Mazhukne and Danutė Serapinienė