and Jewish Life
On ‘The Chronicle’ page we list the Pretoria Jewish Chronicles from Diane Wolfson.
Please also contact Eli with any news to put on the site.
Source: kehilalinks.jewishgen.org/pretoria/Chronicle.html
Website: https://kehilalinks.jewishgen.org/pretoria/
Other KehilaLinks: https://elirab.me/kehila
A list of files from David Light
Morris Light Military Enlightenment 31 March 1888
Morris Light - Military Enlistment translation - March 31 1888
Morris Light Letter 9 April 1906
Morris Light - letter April 9, 1906
Morris Light Letter 16 February 1910
Morris Light - letter February 16, 1910
Morris Light
Morris Light
Morris Light Poem 16 February 1910
Morris Light - poem February 16,1910
Hand colored by Morris. One located in Florida. One located in Canada.
Morris Light
By the way, some of my brother’s assumptions on the hand written translation may be incorrect. This was sent in a prior email.
Morris Light
Morris Light's letter to grandson Louis
morrislightletters (4) – Copy
Letter #1
Bialystok, April 9, 1906
Dear [Karl?] Kalman Light and to my devoted daughter in law, Jenny:
We are all, thank God, well. I received your letter, and truly was very happy to get it, because you used to send me a letter every month and now you have not done so for three months. So I thank you warmly and I also thank you for the things that you sent me. You saved me because I did not have anything to wear to go out into the street among people. There was a bit of a mix-up, but there is nothing to be done at this point. I didn’t need a winter jacket but rather a spring jacket, because in Europe it is not fitting for an older person to go out without a jacket, even in summer. Especially in a [illeg.] it isn’t nice, but there is nothing to be done. The jacket will also be of use to me. I thank you very sincerely.
I am also sending you a tree with [illeg.] apples and pears.
For all the grandchildren who will send me a letter, I will answer them with a letter and also a tree with apples and pears. For the little children who can’t yet write me a letter I will also answer if I get a letter from their parents. I am also sending a present for Liala [from your family?] I will soon send a tree with pears and apples for Bubele [?] because Fanny was laid up and it was too hard for her to write to me and it’s too long for Bubele to wait for the apples and pears, so I will send it with a letter to Fanny.
I have also sent the big pictures [photographs] for each person; please be so good as to give them to each one.
Thank you, my daughter- in-law for the birthday greeting which you sent me, and for remembering the paper that I asked you to send me. [Illeg.] Fanny sent me a silk handkerchief but I haven’t received it, but I assume it will be [illeg.] and well wrapped so that no one can get to it, and that it will soon come. About [illeg.] you write that you haven’t gotten the receipt, I will tell him, but it seems to me that he once told me about the [illeg.] from Kalman that she sent it, but I will tell him.
I am also writing about Fanny’s [?]. I had already had the same [?] in the [third?] letter, but nobody wrote me the name of the newborn grandchild and I needed to know it to be able to write the name on the branches of all the trees which I have sent to you and also on the trees I made for [Avrom?] and to send to Orle and to Rokhl Leah, and for my brother’s children. So I left the space on the branches empty because I don’t know the name. And in America you will be able to write in the name yourselves. So when Fanny writes me, she shouldn’t forget to tell me the name so I can fill it in on the branches.
You must write me how [Hinde?] is, because Velvel Levtske told me that she is sick. He said it under his breath and then he told Nekhe that she [Hinde] needs to have an operation so I asked him again and he denied it. So I am very worried about her. So you must write me.
[Entire line along crease illegible].
I have no more news. My devoted son Kalman and Jenny and Liala. May God grant you good luck in business.
From me, your father, father- in- law and grandfather.
Morris Light
Aba and Nekhe and the children send regards to all of you.
Rokhl Leah and Natan and the children send regards to all
Khenke and her husband Ben Zion Shekovitshe and their little children send greetings to all
Kalman Limenske and his wife and children send greetings to all
I send regards to Rokhl Toshman [?] and K_____ Zukerman and her husband and children
I send greetings to Maytes’ [?]children
I send greetings to my sister’s son, Morris Schwartz
I received from Borukh Borman [?] 10 [units of currency; maybe rubles] I gave 5 to [illeg.] and I owed 3 which I paid. May God help all of you and I send my best wishes.
Letter #2
Orly 16 February 1910
To my devoted daughter in law Jenny Light and to my son [Karl?] Kalman Light. I am, thank God, well. I thought that all my children were angry at me and had decided not to write me any letters, since even from you I haven’t gotten a letter in four months and you used to write me every month. Also, when I wrote to my children regarding Aunt Toybe, that it hadn’t yet come to getting married, that [illeg.] still deliberating about what I should do, they had already stopped writing. Then all of a sudden a letter came from [Otvostsk? – partly illeg.] to someone in Bialystok and that person wrote to me in Orle, saying that the other person had talked to my children in New York and that the children had impudently said that if I get married they won’t send me even one cent. Since I haven’t gotten any letters, that must be true. But then a couple of weeks ago I got a letter from Lazar. He writes me what that person wrote to me, that I won’t get one cent, is a lie and I shouldn’t believe it. But Kalman Limenske happened to read the letter that I had gotten and he said, What became of them in America? Did they become so corrupted in America? If they contributed 10 cents a week they would have [illeg.] to send you. In Bialystok they distribute [sentence along crease in paper illegible.] That’s how amazed Kalman Limenske was. Then ultimately I got the letter from Lazar that said it’s a lie and I shouldn’t believe it. [Illeg.] if they send it, if they don’t send it, with God’s help I won’t be abandoned, and if you can improve your situation , you should do that. That’s what was written in [your?the?] letter, but [illeg.] it must have been that other person who said that they will not send a groshen. [Russian equivalent of a cent.]
I understand that [illeg.] about the children, they won’t send it anyway. The way things are done in small towns, those people in Orle who don’t want to contribute to the Lines Hatsedek [charity in shtetl providing aid to indigent people], they talk about the Lines Hatsedek.
Let’s put this matter aside and talk about [illeg.] things. Today the 16th of February, the [4th?] day of [the Hebrew month of] Adar, is my birthday. So I am sending for all of you my biography that I have written. I ask that you write me more often. Finally, I send greetings to you and Kalman and the children. Please pass on my letter and the biography to everyone. From me, your father, father- in- law and grandfather.
Notes
I use brackets to indicate when something is illegible or uncertain. If entirely illeg.ible: [illeg.]. If I’m unsure I put a question mark after the word/s in question, and all in brackets.
Brackets are also used to provide definitions or explanatory material.
If a word is in italics, it means that it is an English word that the writer wrote in the Yiddish alphabet, e.g. cent.
The list of greetings/regards [the Yiddish word is grus, pl.grisn; verb grisn – to greet or to send regards] at the end of the 1906 letter is very common in Yiddish letters. It was a way for people to keep in touch.
Although Morris addresses the letters to both Kalman and Jenny (I think her Yiddish or Russian name may have been Dzhenie) he often uses the singular “du” for you, instead of the plural ”ir” and I can’t tell if that has any significance. Sometimes it sounds like Jenny was the intended recipient, sometimes both Jenny and Kalman. It may be that she was the main correspondent because she could read and write Yiddish, or it might just be accidental.
David’s great grandmother’s parents may be from Rivne (Rowne).. Anna had to live in Orla at some point if they were married before they left for Americas.
Used the following names. I assume he used Light upon return to Orla. From the letter we know he returned to Orla between 1902 and 1905. If he is any records, including death 1910 or after with the surname Light it should be evident.
https://blog.myheritage.com/2021/03/80-years-after-her-fiance-died-in-a-car-crash-their-descendants-found-each-other/
A day in the life:
7:30am IAJGS Board Meeting
Feeding a returning parrot
The cockatoos feed themselves
https://en.wikipedia.org/wiki/Ides_of_March
Zeldin Family 1953
The Ochberg Orphans, previously known as the Ukrainian Pogrom Orphans, celebrate the centenary of their arrival in South Africa in 1921.
PUBLICATIONS ON THE OCHBERG ORPHANS AND ISAAC OCHBERG
by David Solly Sandler
Uploaded by Eli Rabinowitz
OCHBERG ORPHANS AND THE HORRORS FROM WHENCE THEY CAME (Volumes one and two published in 2011 and 2017) were compiled by David Solly Sandler who also reprinted in 2014
THIS WAS A MAN (THE LIFE STORY OF ISAAC OCHBERG 1878-1937) A reprint of the original book by Bertha Epstein, (published 1974) by kind permission of the biological Ochberg family.
Full proceeds on all three books go to Arcadia Jewish Children’s Home (run by the Chevrah Kadisha) and still looking after children in need.
Please contact David Solly Sandler sedsand@iinet.net.au for the books
OCHBERG ORPHANS AND THE HORRORS FROM WHENCE THEY CAME (PUBLISHED 2011)
Ochberg Orphans and the Horrors from whence they came (Published 2011 – 640 pages)
The rescue in 1921 of 181 Jewish Orphans by Isaac Ochberg, the representative of the South African Jewish Community, from the horrors of the ‘Pale of Settlement’
This book tells the story of a forgotten part of Jewish History; a period completely overshadowed by the Holocaust; the horrors of war and pogroms and starvation and disease suffered by Jews in the Pale of Settlement from 1914 to 1922. It details the horrors and the help given to these desperate people by Jewish communities established in the USA, Canada, Palestine and South Africa.
The book then focuses on, and follows up on the lives of the 181 Jewish Orphans rescued from the ‘Pale of Settlement’ in 1921 by Isaac Ochberg, the representative of the South African Jewish community. Half of these Ochberg Orphans, on arrival in South Africa, were placed in the care of the Cape Jewish Orphanage (later known as Oranjia) while the rest were sent to Johannesburg and placed in the care of the South African Jewish Orphanage (later known as Arcadia).
While the firsthand accounts of the Ochberg Orphans are included in part one of the book, the secondhand accounts, as recorded by their descendants, are in part two and part three of the book. Part two, Cape Town, South Africa, contains the history of Oranjia and the life stories of the Ochberg Orphans in its care and similarly part three, Johannesburg, South Africa contains the history of Arcadia and the life stories of the Ochberg Orphans in its care
The book contains the life stories of 120 of the 181 Ochberg Orphans.
“The Ochberg Orphans and the horrors from whence they came” reviewed by Lionel Slier.
Book review of “The Ochberg Orphans and the horrors from whence they came” compiled by David Solly Sandler . Review by Lionel Slier
2011 could be called “The Year of Isaac Ochberg.” Isaac who? was what many people would have asked previously. The South African Jewish Report called him: “South Africa’s long lost philanthropist.”
Isaac Ochberg was born in the Ukraine in 1878 and followed his father to Cape Town as a 16 year old youth (1894). He became a successful entrepreneur and business man, involved in ship buying, ships’ salvage, property, fashion shops and, in fact, built the first cinema in Cape Town. He became very wealthy and was also a philanthropist of note. He was the President of Cape Town’s Jewish orphanage. (1).
The First World War (1914-18) was fought on many fronts but it was on the Eastern Front where the German and the Russian armies confronted each other, on territory that was part of the Pale of Settlement (2) Eastern Poland, Belarus, and Ukraine mainly; that caused devastation, destruction and death to the Jewish communities living there. How many died is not recorded. The fortress border city of Brest Litovsk (3) changed hands four times as the armies advanced and retreated.
When the war ended in 1918 the suffering of civilians did not. A ‘flu epidemic is believed to have killed as many people again as had died in the fighting. Inevitably among the worst affected were the children. The American Jewish Joint Distribution Committee estimated that almost half a million Jewish children were left as orphans – wretched, homeless, verminous, hungry, helpless and dying, Something had to be done to help these children!
In Cape Town Isaac Ochberg was approached and he readily agreed to help. He approached the South African Prime Minister, J.C. Smuts with a proposal to bring children to this country, hoping that the local Jewish communities would adopt them. Smuts agreed but imposed conditions. The Jews here were to bear the entire cost of the operation, only orphans were to be brought, no families were to be broken up, no physically or mentally disabled children were to be taken and no child over sixteen years of age could be brought out. Ochberg accepted and the number of children as fixed at 200.
In March 1921 Ochberg set out for Eastern Europe. In London, a visa was arranged for him by Fridjon Nansen, the Polar explorer who had been involved in food relief for Russia. Russia, itself, was in chaos – the Communist revolution had taken place, followed by a civil war; hunger and disease were rife. Undeterred, Ochberg, accompanied by a British Jew, David Dainow, went to Warsaw, then on to Belarus and the Ukraine, travelling by any means he could find including a donkey cart. He visited orphanages and shuls collecting children. He ignored Smut’s conditions in many cases but collected 235 children (4) and brought them to England on the S.S . Baltara. After a three week stay at the ‘Shelter for Jewish Poor’ in London’s East End, because Ochberg took ill, he left with 187 children on the Edinburgh Castle. (5). They arrived in Cape Town on the 21st September 1921. 100 children went to the Cape Town orphanage and 87 were sent to Johannesburg, where, after some problems about accommodating them, the Jewish Board of Deputies bought ‘Arcadia’ in Parktown from Lionel Phillips, a wealthy Randlord.(6). The Jewish Orphanage, at that time, was in Benbow Street, Kensington, and the children there were brought to Arcadia where they lived with ‘The Russians’.
Now to David Solly Sandler who by collating stories and memories from Ochberg descendants compiled this book. He had already produced two earlier books about Arcadia. Sandler was born in Johannesburg in 1952 and spent 1954 to 1969 at Arcadia. After matric, he did his National Service and then qualified as a Chartered Accountant in 1976. In 1981 he immigrated to Perth, Western Australia where he retired in 2007. As Sandler writes in the foreword of this book, “The approach of the centenary of Arcadia (2006), (7) (100 Years of Arc Memories) prompted the first book., which was published in May 2006, to celebrate the centenary, and a completed a journey of over six years and a labour of love though some call it a meshugas. In those years I was privileged to meet with, and get to know many Arc brothers and sisters spanning many generations across the world. Over the next two years I continued to collect more Arc Memories and at the end of 2008 ‘More Arc Memories’ was published.
“It was only towards the completion of ‘More Arc Memories’ that I started to receive, via the Jewish grapevine, the life stories of Ochberg Orphans and I realized that we needed a third volume to properly record their story.” (17 chapters of the second book contain stories of the Ochberg children). “And so now, after a further two years of collecting memories, I am happy to present this third volume, ‘The Ochberg ‘Orphans’. Subtitled ‘and the horrors from whence they came.’ The book is divided into three parts and eleven sections. The first part is about the Pale of Settlement and the horrors that took place there – the war, the pogroms in the Ukraine, the starvation and the death of children’s parents. There is horror piled upon horror, with what “The Hebrew Standard, July 28 1922” newspaper called ‘The Ukraine Gehenna.’ There is some relief in the next section, which tells about the help given by Jewish communities, including ‘The South African War Victims Fund.’
Section 3 is devoted to the Pinsk Orphanages and the outrages that occurred there. A sainted man is written about; he is Alter Bobrow who involved himself in looking after the children as best he could. Bobrow came to South Africa and spent time assisting at the Cape Jewish Orphanage. There is an excellent chapter about him written by Liebe Klug. David Solly Sandler has a work in progress about the three Pinsk Orphanages and inevitably Alter Bobrow will feature in the story.
Sections 4 and 5 relate some stories of Ochberg in Eastern Europe, including photos and documents, together with an extremely moving story of Feiga Mirel Shamis and her struggle written in Yiddish and later sent to her son Mannie Favish and her daughter, Rose Miller (who were both brought out by Ochberg). Mannie had the book translated into English and it fills 15 pages of this book. It is the story of the struggle to survive typical of the Jews of that place and that era.
Part 2 is about Orangia- the Cape Jewish Orphanage with 37 stories about Ochberg orphans who went there –all riveting, all similar but all with differences.
Part 3 moves to Johannesburg with a history of the Jewish Orphanage there, and the relocation to Arcadia, the stories of 35 Ochberg children, all different, all sad yet many inspiring and all gripping.
Sandler has written, “This book is about the suffering of the Jews in the Pale and the help given to these desperate people in their time of need by their brethren, the Jewish Communities around the world”
South Africa was not found wanting and in Isaac Ochberg they had a man who did not hesitate to go and give assistance. In the annals of the narrative of the Jews of South Africa this is a story that the local Community can justly be proud of. This book is a social history about some of the Jews who escaped from the horrors of their existence in Eastern Europe and who were given a new life in South Africa. All their stories are important and David Solly Sandler has collected and saved them for us. Lauren Snitcher of Cape Town, a grand-daughter of an Ochberg Orphan, has a database of descendants and it has currently over 3000 names who owe their lives to one man who was brave enough to go to war-ravaged Eastern Europe and bring 187 children to a new life. And of those left behind? Twelve years later, in 1933, Adolf Hitler was Chancellor of Germany!
Isaac Ochberg will now never be forgotten, and David has, with this book, presented us with a memorial to him. Besides the narratives, there are many documents reproduced as well as a great number of photographs. (8) Remember this, “No one stands so erect than when they stoop to help a child.”
Footnotes.
The confusion is caused by children’s names being written in Yiddish or Russian or Polish as well as the uncertainty of their ages.
OCHBERG ORPHANS AND THE HORRORS FROM WHENCE THEY CAME Volume two published March 19, 2017 (350 pages)
This volume two is a sequel to The Ochberg Orphans and the horrors from whence they came, published in April 2011, and includes not only additional histories of Ochberg Orphans (initially known as Ukrainian War and Pogrom Orphans) that have come to light since 2011 but also the many events and celebrations that have taken place over the past six years to remember Isaac Ochberg and the good work done by the Isaac Ochberg Heritage Committee in Israel that was established mainly through the efforts of Bennie Penzik, the son of two Ochberg Orphans. This volume commences with an introduction to the Ochberg Orphans by the late Sir Martin Gilbert. It is followed by details of the horrors that faced the Jews in The Pale of Settlement in the 1920s and the help given to them by the Jewish communities around the world The next section of the book is devoted to the three Pinsker Orphanages that are very much part of the Ochberg Orphan story as 44 children were selected from these orphanages to go to South Africa. They were accompanied by Alter Bobrow who had helped establish these orphanages together with his comrades and their story is included in this volume. We also include The Work of the Pinsker Orphan Relief Fund of London by John Cooper, whose grandfather was on the committee of the fund. The fund brought out 19 Pinsker Orphans in 1924 and 34 in 1926 for adoption in London. The book includes histories of Ochberg Orphans newly uncovered and those that were previously published in More Arc Memories in 2008 and for completeness a limited amount of material from the first volume. We now fast forward to the twenty-first century and reveal the events, ceremonies, books and the documentary, to honour Isaac Ochberg since his death in 1937. The main event, no doubt, was the two day ceremony held in Israel in July 2011 culminating in the Dedication of Memorial Site at Ramat Menashe to Isaac Ochberg and the Orphans he saved. We end off by detailing the good work done by The Isaac Ochberg Heritage Committee and an addendum. As with the original volume this edition has three aims: -To record the forgotten history, the horrors suffered by Jews in the ‘Pale of Settlement’ from 1914 to 1922 and the help given to them by their brethren, the Jewish Communities worldwide. -To provide a legacy for the descendants of each of the Ochberg Orphans; a book which presents the history of the original Ochberg Orphans and preserves the life stories of their descendants. -To raise funds for Arcadia and Oranjia, the two Jewish Orphanages in South Africa, in whose care the Ochberg Orphans were placed. Both of these institutions still exist today and continue to take care of Jewish children in need. All the proceeds from the sale of this book, as with my previous compilations, will be donated to them. I feel honoured to be the compiler of this volume and the catalyst for its creation. I regard these volumes of life stories collected, as the property of the Jewish Community. A special thank you goes to Bennie Penzik and Lionel Slier, both descendants of Ochberg Orphans, who always encouraged, helped and contributed towards the creation of this volume. I also thank all the many people who have helped me collect the life stories, and those who have opened their hearts and shared their, or their parents’ stories. I dedicate the book to the Ochberg Orphans and Arcadians who have passed away and to the generosity of the South African Jewish community which has always taken care of its own. In these difficult times in South Africa, I appeal to all ex South Africans to support their needy community left behind. I end with the blessing that Doctor Lichtigfeld (Arcadia’s Superintendent from 1952-1971) often bestowed on the congregation at Arcadia. May the Lord bless you and keep you and make his face shine on you and give you peace and happiness and may there be peace in Israel soon.
Shalom David Solly Sandler sedsand@iinet.net.au
THIS WAS A MAN – THE LIFE STORY OF ISAAC OCHBERG
A message from Benny Penzik.
This message will hopefully reach all of us who owe their very existence to Isaac Ochberg z”l.
“Daddy Ochberg” was the ‘father’ of OUR forebears.
He was, therefore, OUR grandfather!
Had YOU been granted the unique opportunity to read YOUR grandfather’s biography… would YOU??
THE LIFE STORY OF ISAAC OCHBERG 1878-1937
A 2014 reprint of the original book by Bertha Epstein, (published 1974) by kind permission of the biological Ochberg family.
There are two major events indelibly engraved in our collective memories – the rescue of the Ochberg Orphans from the perils of Eastern Europe in 1921, affording them new lives in South Africa, and the mammoth bequest to the JNF which established a record that stands to this very day.
But the story of Isaac Ochberg reveals very much more than this.
Editing the script according to the wishes of the Ochberg Family and composing the addendum together with my good friend, acclaimed compiler and champion of the Ochberg legacy and ‘partner’ in this venture, David Solly Sandler, presented me with the opportunity to reread every word and to be inspired once again by the virtues of the man known to us as ‘Daddy Ochberg’.
The author, Bertha Epstein, was Isaac’s daughter so she would have been forgiven should she have embellished some aspects of her father’s life. However, this is not the case. When she writes of his generosity, his character is reflected in the chapter listing his bequests. Proof indeed. Just some of the recipients of his generosity – local Jewish charities, the Hebrew University in Jerusalem, the Jewish poor of Cape Town, recreation facilities for Cape Coloured children, dowries and wedding gifts for poor Jewish girls, the Salvation Army, Old Aged Homes, Hospitals, Hebrew schools and Zionist causes.
When she describes his business acumen, the chapters dealing with his derelict ship exploits, ventures into scrap metal, cinemas, elegant stores, brickfields, astute investments – among which was the manufacture of British army uniforms in WW1 – bear eloquent testimony to his foresight.
A lesser known story is that of HMS Penelope, a British battleship which lay stranded for many years close to the beach near Simonstown. Isaac bought the ship, a move which brought some amusement to the locals, intending to sell it as scrap but, after a lengthy series of exploits well documented in the book, sold it in Genoa and realised a handsome profit. “He spoke of this incident as one of his best achievements”.
The tragic events of his personal life – his father was killed in a railway accident, his mother stricken by a most virulent cancer, two children died young, two afflicted by an incurable disability, and his darling youngest daughter Ruth died suddenly, shortly after her 17th birthday.
The heartwarming account of the 1971 Golden Jubilee describing the overwhelming emotional event which enabled almost all the original orphans to renew acquaintance ends with this comment by the author – “For me too, it had been a most momentous occasion. Honour had been paid where honour was due, with love and affection, in the living presence of my Father’s greatest humanitarian achievement. This had indeed been a Golden Jubilee to remember; the reunion of Isaac Ochberg and his beloved pogrom orphan children. God bless them all.”
In addressing you, my fellow descendants, I am acutely aware that I am preaching to the converted when I state that most of us have a sparse record of our family history pre-1921. After all, our forebears were orphans. I know how much I would value a manuscript detailing the life and times of my biological antecedents – perhaps a forlorn wish. Possession of this book changes all that. I suggest that it warrants pride of place to grace the bookshelf of every family with an Ochberg connection.
If not for the fortitude of this one great man, we descendants would not exist. In the spirit of his legacy, proceeds of sales will be directed to Arcadia and Oranjia Jewish Children’s Homes in Johannesburg and Cape Town and the American Joint Distribution Committee (The Joint).
THIS WAS A MAN – the front cover
Contact David Solly Sandler – sedsand@iinet.net.au for your copy
Best wishes and good health to you all and stay safe.
David
David Solly Sandler sedsand@iinet.net.au
Uploaded by Eli Rabinowitz
“World ORT, the WE ARE HERE! Foundation, and the Holocaust Awareness Museum and Education Center of Philadelphia have partnered this year to provide an international experience of Holocaust education and remembrance to students around the world. This is an international project that commemorates the Holocaust and also provides opportunities for global Holocaust education, engaging the next generation of learners.
Join us through Zoom (https://zoom.us/j/97948035452) and the HAMEC Facebook page (https://www.facebook.com/PhilaHAMEC) on Wednesday, January 27th (9am EST, 2pm London, 10pm Perth) as these three organizations honour International Holocaust Remembrance Day
Participating ORT Schools for January Event
| Country/ City | Timezone | School |
| Mexico/ Mexico City | CST | CIM-ORT |
| South Africa/ Cape Town | SAST | Herzlia |
| South Africa/Johannesburg | SAST | King David Victory Park High |
| Bulgaria/Sofia | EEST | Dimcho Debelianov Hebrew and English Language School |
| Netherlands/ Amsterdam | CET | JSG Maimonides |
| Spain/Madrid | CET | ORT Colegio Estrella Toledano |
| Russia/ St Petersburg | MST | ORT de Gunzburg Secondary School # 550 “Shorashim” |
| Russia/ Samara | SST | Samara ORT Secondary School# 42, “Gesher” |
| Russia/ Moscow | MST | ORT Tekhiya, Center of Education # 1311 |
| Russia/Moscow | MST | ORT Moscow Technology School, Gymnasium # 1540 |
| Russia/ Kazan | MST | ORT “Mishpahteinu” Secondary School # 12 |
| Ukraine/ Chernivtsi | EEST | ORT Specialized School #41 |
| Ukraine/ Kiev | EEST | Kiev ORT Educational Complex #141 |
| Ukraine/ Odessa | EEST | ORT Secondary School # 94 |
| Ukraine/ Zhaporozhie | EEST | ORT “Aleph” Jewish Gymnasium |
| Moldova/ Kishinev | EEST | ORT Technology Lyceum |
| Estonia/ Tallinn | EEST | ORT Tallinn Jewish School |
| Latvia/ Riga | EEST | ORT Network Jewish Secondary School |
| Lithuania/ Vilnius | EEST | Vilnius Sholom Aleichem ORT School |
by Eugenijus Bunka
eugenijusbunka@gmail.com
Google Translate
Dabar Londone gyvenančio Aleno Cimblerio senelis iš tėvo pusės, Lazario Cimblerio sūnus Džozefas nuo dvidešimt penkerių metų tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje iš Plungės pabėgo 1909 ar 1910 metais ir atsidūrė Pietų Afrikos Respublikoje.
Aleno Cimblerio senelė Sara ir senelis Džozefas su savo pirmaisiais vaikais Sonia ir Leonardu
Aleno tėvas Leonardas labai retai girdėdavo apie Plungę, o Alenas susirado ją žemėlapyje, bandydavo įsivaizduoti, kaip daugiau nei du šimtus metų jo protėviai čia gyveno. Bet viskas, ką žinojo – Plungėje dar likęs paskutinis gyvas giminaitis Lietuvoje Ruvelis Cimbleris su šeima.
Močiutė Sara ir senelis Džozefas gyvenimą naujoje vietoje pradėjo labai skurdžiai: glaudėsi viename kambarėlyje su baldais, padarytais iš medinių pomidorų dėžių.
Mama per stebuklą išvengė žūties Rytų Europoje, bet visą gyvenimą krūpčiojo prisiminusi persekiojimą ir masines žydų žudynes.
Alenas augo Johanesburge, mokėsi prastoje valstybinėje mokykloje, kurioje mokytojai jam į akis pranašaudavo, jog nieko gero iš jo nebus.
„Aš buvau piktas ir maištaujantis,- sako Alenas,- bet nesuvokiau, jog tai buvo mano atsakas į tragedija pasibaigusį šeimos ir visos žydų tautos persekiojimą bei priverstinę emigraciją, kurių padariniai nenuspėjami, bet vienareikšmiškai žalingi ir darko kelių kartų gyvenimus“.
Pietų Afrikos Respublikoje nebuvo lengviau, nes ir angliškai, ir afrikanerių (dar vadinama būrų) kalbomis šnekantiems baltaodžiams labiau rūpėjo slopinti juodaodžius pietų afrikiečius, o žydus jie ignoravo.
Pyktis dėl varganos padėties Alenui buvo vienas iš motyvų keistis ir keisti. Septyniolikos metų jis pradėjo tarnauti kariuomenėje, tapo leitenantu ir dar devynerius metus liko joje ugdydamas savyje drausmę, mokydamasis būti nepriklausomu, matyti tikslą ir jo siekti.
Tik įgavęs gyvenimiškos patirties, Alenas įstojo į universitetą, tapo psichologijos mokslų daktarų. Dar dienomis siekė verslo administravimo magistro laipsnio, o vakare eidavo į krizių kliniką vadovauti naktinei psichologinei tarnybai, kurios darbas buvo gelbėti ne tik naktyje, bet ir gyvenime pasiklydusius narkomanus, santykiais šeimoje bei bendruomenėje suluošintuosius, savyje problemų sprendimų nerandančiuosius.
Vėliau Vitvatersrando universitete penkiolika metų mokė studentus verslo administravimo paslapčių.
Senieji plungiškiai, dar menantys iš karo suluošintą, fizinio darbo negalėjusį dirbti Plungės turgaus direktorių Ruvelį Cimblerį, regėdami Aleno veiklą sakytų, jog jis tipiškas Cimblerių giminės atstovas: šiek tiek padaužiškas, gebantis derinti savo gyvenimą su kitais ir nė minutei nenustygstantis.
Dar mokydamas studentus verslo organizavimo subtilybių, Alenas įsteigė strateginio valdymo konsultacijų biurą, padėjusį įmonėms ir nevyriausybinėms organizacijoms plėtoti strategiją ir veiklą. O pasitraukęs iš universiteto, pradėjo platų konsultavimo Pietų Afrikos Respublikos organizacijoms prisitaikyti prie šalyje vykstančių pertvarkų verslą, tapo Pietų Afrikos Respublikos psichologų asociacijos vykdomojo komiteto nariu, Vitvatersrando psichinės sveikatos draugijos prezidentu, Nacionalinės psichinės sveikatos tarybos nariu.
Dvidešimt penkerius metus konsultavimo verslu stiprinęs Pietų Afrikos Respublikos ekonomiką, vis dėlto, rūpindamasis vaikų ateitimi, nutarė kraustytis į Didžiąją Britaniją, kurioje gyveno jo žmonos Karinos artimieji. Juolab kad vienas iš klientų – „Investec Bank“ sumanė išplaukti į tarptautinius vandenis ir įsikurti Londone.
Alenas penkiolika metų vadovavo bankui, kuriame Pietų Afrikos Respublikoje dirbo tik šeši žmonės. Prieš išeidamas į pensiją, paliko jau 16 tūkstančių darbuotojų keturiolikoje šalių.
Nerimstantis Alenas iš Cimblerių giminės nerimsta ir Londone. Jis yra Haid parko nekilnojamojo turto asociacijos ir Padingtono kaimynystės forumo primininkas, Morpet mokyklos valdytojų pirmininkas, Apvalaus stalo riteris, arkivyskupo Tutu Afrikos lyderystės instituto direktorius, turi dar gausybę pareigų, kurios neduoda jokios finansinės naudos, o skirtos burti žmones, lengvinti ir kurti jiems pilnaverčius gyvenimus, padėti krizinėse situacijose.
Alenas Cimbleris su žmona Karina Kaušėnuose 2014 m.
Ir 2014metais su žmona Karina pirmą sykį aplankęs išsvajotą Plungę, pasiūlė savo paramą Saulės gimnazijos Tolerancijos centrui, pažadėjęs ir garbingai „cimbleriškai“ vykdęs pažadą penkerius metus finansuoti visos Lietuvos moksleiviams centro organizuojamą tradicinį Ronaldo Harvudo meninės raiškos konkursą.
Litvakų Atminimo sode stovi už Aleno ir Karinos paaukotus pinigus pastatytas obeliskas Hermanui Kalenbachui, Telšių žydų bendruomenei atminti „auga“ metalinė obelis.
Litvakų Atminimo sode ant obelisko iš Lietuvos kilusiam vienam iš Indijos Nepriklausomybės kūrėjų Hermanui Kalenbachui iškaltas užrašas, jog pinigų jo atminimo išsaugojimui paaukojo
Alenas ir Karina Cimbleriai
„Man Plungės pasirodė malonus miestelis, kuriame saugomas žydų bendruomenės palikimas“,- sako Alenas, prisimindamas į savo vietą sugrąžintas senąsias žydų kapines, aukų pagerbimo ceremoniją Kaušėnų memoriale, apsilankymą Saulės gimnazijos tolerancijos centre, nuo žemės pakeltą ir namo parsivežtą miesto viduryje stovėjusios sinagogos plytos gabalėlį, susitikimus su plungiškiais, ne tik pasakojusiais apie jo giminaitį Ruvelį Cimblerį, bet ir padovanojusiais jo nuotraukų.
Už pusantro tūkstančio kilometrų nuo Londono esanti Plungė Alenui tebėra pasūpuoti traukiantis giminės lopšys, bet šešis kartus toliau besidriekianti Pietų Afrika vis dėlto – gimtinė. Tad nenuostabu, jog jis ten dažniau būna. Juolab kad turi reikalų. Labai rimtų, svarbių visai žmonijai.
Alenas pasakoja, jog žmonijos lopšyje Afrikoje dėl Vakarų civilizacijos kišimosi sparčiai nyksta seniausią DNR pasaulyje išsaugojusios, 25 tūkstančius metų gyvenimo būdo nekeičiančios, itin harmoningą ryšį su gamta turinčios, daug gyvenimo planetoje pamokų civilizuotomis save vadinančioms bendruomenėms galinčios suteikti bušmenų gentys.
Alenas Cimbleris pasirašo sutartį su Namibijos Švietimo, meno ir kultūros ministerija statyti mokyklas bušmenų vaikams Nyae Nyae rezervate
Interviu www.villageschoolsnamibia.com Alenas sakė, kad „vyraujanti nuomonė byloja, jog bušmenais vadinami Sanai išnyks. Jie beveik sunaikinti Botsvanoje, jau sunaikinti Pietų Afrikoje, mažai jų liko Angoloje, Zambijoje yra sunkiai pasiekiama grupelė. Mano manymu, Namibijoje yra vienintelė apie aštuonių tūkstančių žmonių gentis, likusi visoje Pietų Afrikoje tik dėl to, jog jiems vis dar leidžiama medžioti, tad paskutiniam pasaulyje šios kultūros kraštui yra vilties išlikti.
Aš žinau, ko galime iš jų pasimokyti, ir jei nebūsime atsargūs, prarasime visus šiuos nuostabius žmones. Bušmenai dešimtis tūkstančių metų harmoningai gyveno savo aplinkoje, nieko nepažeisdami ir nesunaikindami. Iš šios unikalios žmonių grupės dar galime išmokti, kaip išsaugoti
savo planetą. Štai kodėl iniciatyva „Gelbėkit Saną“ yra esminė, o kaimo mokyklos – priemonė. Tai reikia padaryti: šią kultūrą reikia išsaugoti“.
Alenui bušmenai rūpi nuo to laiko, kai jam buvo trylika ir jis pamatė keletą straipsnių bei atvirukų apie juos. Dabar jis yra judėjimo „Save the San“ („Gelbėkit Saną“) įkūrėjas ir vadovas, ypatingą dėmesį skiriantis bušmenu švietimo sistemai.
Alenas Cimbleris su bušmenais 1970 m.
Jis kategoriškai nusistatęs prieš egzistavusią, kai bušmenų vaikai išplėšiami iš savo šeimų ir aplinkos, vežami į toli esančias mokyklas ir suvienodinami netenka savo kalbos bei tapatybės. Tai – didelė trauma patiems vaikams ir didžiulė netektis pasaulio kultūrai.
Aleno įsitikinimu, reikia kurti mokyklas bušmenų kaimuose, bent jau pradinėse klasėse mokyti jų gimtąja kalba. Taip įsitvirtina bendruomenės, skatinama kurti jų centrus, amatų verslą teisingai ir švelniai taikant gyventojų apsaugą ir jų nuostabų paveldą.
Apie tai jis ne tik šneka, bet ir daro statydamas mokyklas, gyvenamuosius namus, ruošdamas mokytojus, siunčiantis vaikams bei jų tėvams žinią, jog didžiausias turtas yra tai, ką jie turi, o ne tai, ką jiems duoda kiti.
Regis, iš to gali pasimokyti ne tik Lietuva.
Plungiškio Michelio Rolniko gatvė yra Paryžiuje
by Eugenijus Bunka
eugenijusbunka@gmail.com
Google Translate
Plungėje žemaičiai jį vadino Mykolu, žydai – Micheliu, Paryžiuje draugai ir kolegos šaukė Mišeliu.
Michelis Rolnikas
Į Prancūziją iš Plungės Mykolas Rolnikas 1927 metais atvažiavo mokytis teisės. 1930-ais juridinę mokyklą paliko, grįžo į Plungę padėti seniems tėvams pragyventi iš prekybos audiniais nedidelėje parduotuvėje, įsikūrusioje po dviejų dešimtmečių – 1951 metais sudegusio „kromo“ šiaurės rytiniame kampe.
1932-ais, vietoje savęs palikęs brolį Berelį, Mykolas Michelis vėl tapo Mišeliu. Grįžo į Paryžių, bet sulietuvintos pavardės nekeitė. Buvo Rolnikas, juo ir liko iki pat mirties. Prancūzijoje tęsė mokslus, nors ir nebuvo Komunistų partijos narys, dalyvavo jos veikloje.
1934 metais, apsigynęs diplominį darbą ir tapęs Prancūzijos piliečiu, dirbo advokatu su metų tarnybos kariuomenėje pertrauka.
Matydamas Vokietijoje kylančią grėsmę Europai ir pasauliui ir manydamas, kad jai pasipriešinti gali komunistai, vėl aktyviai įsijungė į jų veiklą.
1936 metais priimtas į advokatų sindikatą, bendradarbiavo su to meto garsenybėmis kolegomis Žoržu Pitaru, Antuanu Chadže. Pastarasis turėjo teisės, ekonomikos, politikos mokslų daktaro laipsnius, aktyviai gynė darbininkų profsąjungas. Prie jo, glaudžiai bendradarbiaudamas su Paryžiaus regiono metalurgais ir atstovaudamas jų interesams, prisidėjo ir M. Rolnikas.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse jį vėl mobilizavo į kariuomenę, mokantį prancūzų, vokiečių, lietuvių ir šiek tiek rusų kalbas, paskyrė į šalies rytus, kuriuose jis ir sulaukė Prancūzijos kapituliacijos prieš Vokietiją 1940 metų birželyje. Po jos grįžo į Paryžių ir vėl ėmėsi profesinės veiklos.
Prancūzijoje 1940-1944 metais veikė maršalo F. Peteno vadovaujama prohitlerinė Viši vyriausybė, uždegusi žalią šviesą persekioti komunistus ir žydus. Net tokiose sąlygose M. Rolnikas turėjo drąsos ir ryžto teisiškai ginti į nacių ir jų kolaborantų rankas patekusius Pasipriešinimo dalyvius, kurie žinojo, jog, bėdai nutikus, reikia kreiptis į jį. Tai žinojo ir Prancūzijos žandarai, bet, neturėdami jų veiksmą pateisinančios priežasties, rado kitokią: po pasikėsinimo į vokiečių kareivį paėmė jį įkaitu ir sušaudė Paryžiaus Mon Valerie tvirtovėje kartu su Žoržu Pitaru, Antuanu Chadže ir dar dešimčia likimo brolių. Jam buvo trisdešimt treji.
„Mano tėvai dar ilgai nežinos, kad jų Michelį sušaudė … auštant, kai … to nebeįmanoma bus nuo jų slėpti, aš tikiuosi, kad tu juos paguosi … ir nusiųsi jiems ką nors, kas primins mane … . Prašau, ieškok nusiraminimo kitų laimėje, tokiame bendravime, kokį aš įsivaizdavau ir vis dar apie jį galvoju“, paskutinę gyvenimo naktį rašė Michelis mylimajai Izabelei.
1950 metais Pasipriešinimo dalyvių palaikai, lydimi didžiulio būrio buvusių bendražygių, perkelti į vienas didžiausių pasaulyje Per Lašezo kapines, kuriose amžino poilsio guli Lafontenas, Moljeras, F. Šopenas, Ž. Bize, E. Delakrua ir daugybė kitų garsių kultūros, mokslo, politinių veikėjų. Buvo čia ir išeivių iš Lietuvos kapai, bet Napoleono kariuomenės brigados generolo Tado Tiškevičiaus Logoiskio palaikus perkėlė kitur, o 1831 ir 1863 metų sukilimo dalyvių Mykolo Daugėlos ir Adomo Bitės kapavietės neišliko.
Michelio Rolniko ir jo bendražygių kapas Paryžiaus Per Lašezo kapinėse
Šventai savo didvyrių atminimą saugojantys prancūzai vieną iš gatvių sostinėje, šalia Burže oro uosto pavadino ir Michelio Mykolo Mišelio Rolniko vardu – Rue Michel Rolnikas.
Prie namo, kuriame gyveno Michelio Rolniko vardo gatvė Paryžiuje
Michelis Rolnikas, durų pritvirtinta
jam skirta atminimo lenta
Prisimenant Michelį Rolniką, reikia prisiminti ir Plungėje likusią šeimą, kuriai teko ne mažesni išbandymai.
Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyve saugomas jau LTSR laikais – 1940 metų spalio trečią dieną, bet dar su Vyčiu antspaude Plungės burmistro Jono Bagutskio pasirašytas pažymėjimas, jog „Plungės miesto gyventojo Berelio Rolniko manufaktūros krautuvė nacionalizuota. Berelis Rolnikas manufaktūros srity yra prityręs pirklys ir pardavėjas; nacionalizavus jo krautuvę šiuo metu Berelis Rolnikas yra be užsiėmimo. Turi išlaikyti šeimą iš 2 senų tėvų, žmonos ir 2 mažamečių vaikų, ir, kaip tokiam, darbas duotinas.“.
Vilties Bereliui Rolnikui gauti darbo suteikęs Plungės burmistro
Jono Bagutskio pasirašytas pažymėjimas
Nežinia, ar Michelio brolis Berelis darbą gavo, bet su šeima jį ištrėmė į nuo žūties tėviškėje išgelbėjusį Sibirą. Plungėje likę Rolnikai atgulė Kaušėnuose.
Michelio brolio Hiršo dukra Marija, kuri, anot su ja susirašinėjusios plungiškės pedagogės Danutės Serapinienės, įsakmiai prašė ją vadinti Maša, pateko į dar baisesnę mėsmalę nei jos dėdė, bet išliko išgyvenusi Vilniaus geto, Strazdmuižos, Štuthofo koncentracijos stovyklų siaubą. Kaip ir garsioji Ana Frank, ji visą laiką rašė dienoraštį, kuris po karo tapo į aštuoniolika pasaulio kalbų išversta knyga „Turiu papasakoti“. Pirmasis vertimas buvo prancūziškas.
Maša Rolnikaitė 1940 metais
Šaligatvyje prie namo, kuriame ji su tėvais gyveno Plungėje, Saulės gimnazijos Tolerancijos centro vadovės Jolantos Mažuknės iniciatyva įdėta jos atminimui skirta plytelė.
Kita Michelio dukterėčia Miriam Rolnikaitė Lisauskienė sakė, kad ją šaudė jos klasiokai, bet ji spėjo į duobę įkristi sekundės dalimi anksčiau, nei ją pasiekė kulka. Išlipusią iš savo kapo ją kartu su kitais žydais iš Vilniaus geto išgelbėjo kunigas Juozas Stakauskas, vienuolė Marija Mikulska, mokytojas Vladas Žemaitis, o mamą Taubę ir septynerių broliuką Ruviką bei devynerių sesutę Rają prarijo holokausto ugnis.
by Eugenijus Bunka
eugenijusbunka@gmail.com
Google Translate
Plungiškiai Plungianskiai – Karaliaus Dovydo palikuoniai
Lenkijos ir Lietuvos Abiejų Tautų Respublikoje žydai sudarė nemenką mokesčių mokėtojų valstybės iždui dalį. Todėl, kaip rašo Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė, „Seimas … paskelbė pirmą atskirai Lenkijoje ir LDK vyksiantį visuotinį žydų surašymą … Surašymui turėjo paklusti visi miestuose, kaimuose, smuklėse ar net laikinai kurioje nors vietoje apsistoję abiejų lyčių žydai“.
Visi vyresni nei vienerių metų žydai turėjo mokėti dviejų (nuo 1768 metų – trijų) auksinų pagalvė mokestį per metus.
1765 metų žydų surašymas tapo savotiška repeticija ir mokykla prieš visuotinį valstybės gyventojų surašymą. Jame minimos ne visų žmonių pavardės, nes ne visi jas turėjo. Pavyzdžiui, Luisą Armstrongą Jungtinėse Amerikos Valstijose priglobusios ir iki vieno garsiausių pasaulyje muzikanto užauginusios Karnovskių šeimos galvos Leibos senelis užrašytas kaip „Karnavės smuklininkas Jankelis“.
Karnavė – mažytis kaimelis prie Nemuno, tarp Kauno ir Vilkijos. Jo pavadinimas ir tapo Karnovskių pavarde per Lietuvą prarijusios carinės Rusijos 1795 metų gyventojų surašymą.
Tokių pavyzdžių, kai žydai pasiimdavo gyvenamosios vietos pavadinimą kaip pavardę – aibė. Vilenskis (Vilnius), Kovneris (Kaunas), Plotelis (Plateliai), Ritoveris (Rietavas)… Ne išimtis ir Plungė, kadaise šaukta Plungėnais, o žydų iki šiol vadinama Plungiany.
1929 metų miesto „nejudamojo turto“ savininkų sąraše užrašyta, jog Laisvės alėjos trečias namas priklausė Aizikui Plungianskiui. Senamiesčio aikštėje stovėjusiame „krome“ veikė ir jo manufaktūros parduotuvė.
Įrašas Plungės 1929 metų „nejudamojo turto“ sąraše
A.Plungianskio parduotuvė Plungės „krome“. Kairėje tarp dviejų namų – dabartinės S. Dariaus ir S. Girėno gatvės pradžia. Jurevičiaus nuotr., Šiaulių „Aušros“ muziejus
Aizikas Plungianskis, jo žmona ir du vaikai kartu su puse 1941 metų miesto gyventojų guli masinėje žydų kapavietėje Kaušėnuose.
Bet Plungianskių pavardė neišnyko. Dvidešimto amžiaus pradžioje dalis jos turėtojų išsikėlė į kitas Rusijos imperijos vietas, Vilnių, o dvidešimtaisiais praėjusio amžiaus metais Maskvon su šeima išsikraustė gydytojas Markas Plungianskis. Anot jo anūko Vladimiro, žmonių su tokia pavarde pasaulyje nedaug, bet jis buvo sutikęs jų Uzbekijoje, Nyderlanduose, Amerikoje.
„Jaučiu sunkiai apibūdinamą ryšį su Lietuva,- rašo pavardę susitrumpinęs ir dėl to neretai armėnu vadinamas Vladimiras Plungianas, – dažnai joje būnu, turiu tamprių pagrindinio darbo ryšių, daug kolegų ir draugų, viena mano knyga (universitetinis vadovėlis studentams kalbininkams) net išverstas į lietuvių kalbą. Buvau užvažiavęs ir į Plungę, bet , ką sakyti, be lentelių „Žydų gatvė“ (iš tikrųjų – Sinagogų – E. B.) daugiau niekas neprimena apie mūsų protėvius. Namuose turiu nedidelį Plungės herbą – liūdną suvenyrą.“.
Gaila, kad Vladimiras Plungėje vaikščiojo vienas. Kai atvažiuos kaip planuoja liepos ar rugpjūčio mėnesį, gal jam kas parodys daug žydų gyvenimą Plungėje ir visoje Lietuvoje įamžinusių ženklų. Juolab kad ir jis pats yra vienas iš garsių pasaulyje Plungės žydų bendruomenės palikuonių, kuriuo plungiškiai gali didžiuotis.
Vladimiras Plungianas Nuotrauka iš https://ru.wikipedia.org/wiki/
Šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis Vladimiras Plungianas – Rusijos kalbininkas, tipologijos ir gramatinės lingvistikos teorijos, morfologijos, korpusinės lingvistikos, afrikanistikos, poetikos specialistas, tikrasis Rusijos mokslų akademijos narys, filologijos mokslų daktaras, M. V. Lomonosovo vardo Maskvos valstybinio universiteto profesorius, Europos akademijos narys, „Švietėjo“ populiarios mokslinės literatūros premijos laureatas, Rusijos mokslų akademijos V. V. Vinogradovo vardo Rusų kalbos instituto direktoriaus pavaduotojas, jo tyrinėjimų sferoje daugumai žmonių net negirdėtos Afrikos, Okeanijos, ugrofinų kalbos.
Tėvo mokslininko pėdomis, tik pasirinkusi meno sritį, seka ir jo vyresnioji dukra Nadiežda. Nederlingoje dykvietėje medžiai vaisių nenokina. Plungianskių giminė – tikrai ne dykvietė. Vladimiro tėvas Aleksandras – aviacijos inžinierius ir vertėjas, humanitaras ir eruditas kalbėjo
keliomis Europos kalbomis, artimai draugavo su majų civilizacijos tyrinėjimo mokyklą įkūrusiu istoriku, etnografu, lingvistu Jurijumi Knozorovu, rašytoju, vertėju, poetu lyriku Valentinu Berestovu.
Plungėje 1814 metais gimė ir rašytojas, mokslininkas, kalbininkas, švietėjas Mordechajus Ben Solomonas Plungianskis. Mirė Vilniuje 1883 metais. Savo knygoje „Ben Porat“ jis citatomis iš
Talmudo įrodinėjo žydų gyvenimą sunkinančių rabinų skelbiamų nuostatų nepagrįstumą, tuo
sukėlęs ortodoksų nepasitenkinimo bangą ir pelnęs reformatoriaus vardą. XIX amžiaus pabaigoje tai
buvo drąsus žingsnis, kritikuojantis amoraimus – trečiame mūsų eros amžiuje gyvenusius įstatymų
aiškintojus ir žydų tautos lyderius, kurių Talmude minimi 1932.
Triukšmą sukėlusios Marko Plungianskio knygos „Ben Poratas“ viršelio fragmentas
Nuotrauka iš https://ru.wikipedia.org/wiki/
Kaip rašytojas, jis pelnė ortodoksų, maniusių, jog yra pernelyg liberalus, nemalonę, o liberalai
kaltino jį ortodoksiškumu.
Vienas iš Mordechajaus Ben Solomono Plungianskio anūkų Mošė Beilinsonas – sionizmo
veikėjas, žurnalistas, vertėjas ir gydytojas. Atvažiavęs į Palestiną, Petach – Tikvoje pirmąjį mieste
chirurgijos kabinetą jis atidarė apleistoje daržinėje. Iš jos išaugo viena didžiausių ligoninių
dabartiniame Izraelyje ir vadinama plungiškio anūko vardu. M. Beilinsonas mirė vos keturiasdešimt
dvejų, mirtina liga užsikrėtęs nuo savo paciento.
Mordechajaus Ben Solomono Plungianskio anūkas Mošė Beilinsonas ir
iki didžiausios Izraelyje išaugusi jo įkurta ir jo vardu vadinama ligoninė
Nuotraukos iš
https://ru.wikipedia.org/wiki/
https://en.wikipedia.org/wiki/Mordecai_Yoffe)
Toliau – dar įdomiau. Mordechajus Ben Solomonas Plungianskis kilęs iš garsaus rabino
Mordechajaus Ben Abraomo Jofės (
giminės, gal,
kaip žydams įprasta, gavęs mirusio artimo giminaičio vardą.
Mordechajus Ben Abraomas Jofė gimė ne Plungėje, bet reikalų su Lietuva turėjo, nes dalyvavo
kuriant Keturių žemių ir Lietuvos tarybą. Jis mokėsi astronomijos Venecijoje, tarnavo rabinu
Prahoje, Gardine, Kremenece, Poznanėje, Liubline, kuriame tapo vienu iš Keturių žemių, jungusių
Didžiosios ir Mažosios Lenkijos, Raudonosios Rusios ir Volynės žemių bei Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės žydų bendruomenes lyderiu. Jam priskiriamas ir svarbiausio XVI – XVIII amžių
žydų bendruomenių valdymo ir teisingumo organo – Keturių žemių Tarybos sukūrimas.
Netikėta žinia plungiškiams yra ta, kad Mordechajaus Ben Abraomo Jofės genealoginio medžio
šaknys siekia Judėjos valdovą Elnataną ir net patį karalių Dovydą.
Vadinasi, Plungėje gyveno, mirę palaidoti ar nužudyti užkasti, po pasaulį iš čia pasklidę
legendinį Galijotą nugalėjusio Dovydo palikuoniai.
Trečiasis Judėjos karalius Elnatano antspaudas Judėjos Karalius Elnatanas Dovydas
Nuotraukos iš https://www.bible.ca/coins/Coins-Judean-Governors-Satraps-Procurators- Prefects-Jesus-Herod-Antipas-Philip-Archelaus-Pilate-Agrippa-Felix-Festus-587BC-66AD.htm